TVPozityvioji tėvystė: kaip užauginti stiprų žmogų? Atsako psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė“ autorė (tęsinys)
Friends Stock | Shutterstock.com
.jpeg)
Jūratė Bortkevičienė
Psichologė, edukologė, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autorė. Daugiau apie autorę ir vykdomus mokymus – www.egu.lt.
Taigi kokios tos „teisingo auklėjimo“ sistemos ir į ką svarbiausia atsižvelgti tėvams, ugdant tvirtą žmogų aplinkai ir pasauliui? Ar pozityvioji tėvystė – universalus būdas auginti laimingą vaiką? Apie tėvus, vaikus ir jų mezgamą ryšį auklėjimo procese. Tęsiame...
Pirmąją interviu dalį skaitykite:
Kaip užauginti stiprų vaiką? Kokią įtaką turi ir daro vaikui tėvų pavyzdys? Ir kaip padėti vaikams augti laimingiems?
Tėvų pavyzdys visada daro didelę įtaką. Vaikai visada atkartoja mūsų elgesį. Tik mes dažnai tikimės, kad tas atkartojimas įvyks tą pačią dieną. Taip nebus. Bet jei mes nevaidiname, o natūraliai, nuolat elgiamės tam tikru būdu, po tam tikro laiko pamatome, kad jie mus atkartoja. Turime visų pirma mokytis patys.
Yra įvairių vaikų. Vieni yra jautresni, kiti – drąsesni. Jautresnius vaikus galime padrąsinti, drąsesnius išmokyti, kad kartais reikia palaukti, išmokti išgirsti ir kitą, kad jų lyderystė nežemintų.
Kad vaikai augtų laimingi skirkime jiems daugiau laiko. Mažiau monologo, daugiau – dialogo. Turėkite aiškias ribas ir jų laikykitės, tada bus paprasta ir turėsite laiko pozityviam bendravimui, o ne tik moralizavimui. :)
„Kasdien kartokite, kad mylite vaiką, apkabinkite jį kuo dažniau, juokitės ne iš vaikų, o kartus su vaikais, žaiskite kartu, skaitykite.“
Ir nesvarbu, kad jis pats moka skaityti, – vis tiek skaitykite. Ir bent kartą per dieną susėskite prie bendro stalo ir kalbėkitės apie viską.
Jei vaikas yra disciplinuotas ir pareigingas, gerai mokosi, lanko būrelius, nepraleidžia pamokų – vadinasi, jis – stiprus?
Mes kartais taip džiaugiamės vaikais, kurie yra „tobuli“, bet nenutuokiame, kaip sunku tiems vaikams nepavesti suaugusiojo dėl savo „netobulumo“. Perfekcionizmas – tiesus kelias į perdegimą.
Nėra blogų vaikų. Visi vaikai yra geri, tik jų elgesys ne visada yra tinkamas, ne visada patogus bet kuriam suaugusiajam, tėvams.
„Kartais patogu duoti telefoną vaikui, kad jis žiūrėtų filmukus ir netrukdytų, nereikėtų jam rodyti vaizdų pro langą ir kalbėtis su juo. Bet ar jis taip išmoks bendrauti, kalbėtis? Ne, jis išmoks žiūrėti į ekraną.“
Disciplina padeda vaikui, kai jis turi ritmingumą. Vaikai, kurie daro daugiau, padaro daugiau. Tačiau labai svarbu, kad vaikas turėtų laiko ir nieko neveikti, tiesiog pabūti... Ir kai vaikas pasako, kad „neturiu ką veikti“, nepulkite jam siūlyti veiklų, o tiesiog paskatinkite nieko neveikti. O kokie kūrybiški dalykai atsiranda nieko neveikime! Vaikas turi turėti laiko žaisti ir būti su draugais.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas. Vienas patemps daugiau, kitas – mažiau. Svarbu vaikams aiškinti, kad įdėjus pastangų mes galime pasiekti daugiau. Gal ne visada įdomu tą patį veiksmą kartoti daug kartų ir tai gali atrodyti nuobodu, bet tik įdėjus pastangų vėliau pamatome, kad va – pavyko. Svarbiausia – nelyginkite savo vaikų su kitais, mokykite jį lyginti su vakarykščiu savimi.
Kai yra nustatytos taisyklės, vaikui nereikia spėlioti, ar jis turi šiandien valgyti prie stalo, ar gali ir prie televizoriaus – kokia vienu ar kitu atveju bus mamos nuotaika, ir panašiai. Taisyklės padeda vaikams būti laisvesniems.
Ar finansinė šeimos padėtis turi įtakos? Gal stiprų žmogų įmanoma užauginti tik pasirūpinus materialiai aprūpinta vaikyste ir visapusiu ugdymu?
Natūralu, kad tai turi tam tikros įtakos. Bet tikrai nėra taip, kad „jei neturiu pinigų – bus sužalota vaikystė“. Labai svarbu, kaip jaučiasi tėvai. Jei jie nuolat dejuoja, dūsauja, kad neturi pinigų, kaip yra blogai, kad jie prie skurdo ribos, kad kažkas yra kaltas dėl to, kad šeima neturi pakankamai finansų ir t. t., – šiuo atveju gausime pamokas, kad skurdas yra blogis. O kartais vaikai ims jaustis kalti, kad jiems reikia naujos liniuotės ar sportinės aprangos ir pykti ant tų, kurie gali sau leisti daugiau.
Net jeigu tėvai ir neturi daug pinigų, bet šeimoje yra daug meilės, pasitikėjimo − vaikas to visiškai nesureikšmins. Tėvai suorganizuos jam drabužius, maistą. Ir tai neturės daug įtakos pasaulėžiūrai. Vaikai išmoks pamoką, kad mažiau yra daugiau, o pinigai yra uždirbami.
Pinigai tiesiog padeda patogiau viską daryti. Ramiau gali nueiti, nupirkti, duoti, padaryti, nudžiuginti, nustebinti, keliauti, parodyti.
„Turėdami pinigų galime suteikti tikrai daugiau. Bet jei bus daug pinigų, bet nebus šalia tėvų... Pinigai vaikų neaugina. :)“
Pinigai meilės nenuperka. Pinigai vaikus laimingais nepadaro. Netgi priešingai – kartais vaikai yra kur kas laimingesni, kai jiems atneši dėžę, o ne naują, judantį žaislą. Ir kartu su tėvais iš tos dėžės ką nors padaro.
Ar žmogus gali būti „pernelyg stiprus“, „pernelyg pasitikintis savimi“? Nuo ko tai priklauso? Kaip parodyti tokiam vaikui ribą, kad jis neimtų skriausti kitų?
Svarbus yra žinojimas, kada turi sustoti. Mes kartais galime žiūrėti į žmogų ir suprasti, kad jis stiprus ir pasitikintis savimi, bet nenorime būti šalia jo, nes jis yra arogantiškas, arba jausti, kad „kažkas su juo ne taip“. Jis nespinduliuoja.
„Todėl pasitikėjimas – tai nėra „aš tikiu, kad aš viską galiu“, o „aš tikiu, kad galiu, bet turiu įdėti pastangų“. Tai ne tik „aš esu super, geriausias iš visų“, bet ir tai, kad „aš priimu ir kitus šalia esančius žmones tokius, kokie jie yra“.“
Tai nėra lengva. Ir kuo labiau tu tampi pasitikintis savimi, domiesi ir augi, tuo daugiau tu pradedi matyti kitaip aplinką, problemas, kurių nemato kitas žmogus šalia. Todėl kitam, jo akimis, tu gali atrodyti „per mandras, vaidinantis kietą, visažinį“. Aplinkiniai gali pradėti jaustis, kad negali šalia būti atviri.
Pasitikėjimas savimi gali būti labai paprastas, bet kitam žmogui atrodyti kaip grėsmė, nes šalia tokio žmogaus tu pradedi jaustis nepatogiai, nejaukiai. Tarkime, jūsų vaikas daug skaito, žino atsakymus, moka užmegzti pokalbį, yra mėgstamas mokytojų, klasės draugų ir t. t., tačiau šalia esantis draugas skaito ir domisi mažiau, nėra toks populiarus, ir tai normalu: mes skirtingi. Tačiau tas draugas pradeda jaustis nejaukiai šalia jūsų vaiko, kuris tarsi visada yra teisus ir bando jį pažeminti arba pabrėžti, kad ir jis vis tiek kažkur yra negeras, gal ne toks gražus ar nestilingas arba mėgsta „prastą“ muziką. Tuomet vaikas gali jautriau sureaguoti, nes jis aklai tiki draugais.
Taigi svarbu mokyti vaikus, kad mes kiekvienas turime savo nuomonę ir svarbu atskirti, ar draugas kalba faktais, ar tai – tik jo nuomonė. Pavyzdžiui – grožis, stilius yra subjektyvus dalykas, ir tai kas vienam gražu, kitam – ne. Tačiau tai tikrai nėra faktai.
Ar „stiprus“ lygu „sėkmingas“, „dominuojantis“ ir „pastebimas“? Kiek žmogiškumo telpa į šią sąvoką?
Aš manau, kad stiprus žmogus niekada nenuskriaus silpno. Pasitikėdamas savimi, tu gali padaryti daug gerų ir gražių dalykų: būti draugiškas, empatiškas ir tikintis gražiu pasauliu.
Auginkime vaikus, kad jie jaustųsi mylimi besąlygiškai, kad jie žinotų, kad bus palaikomi, net tada kai suklys, kad jei net nebūsi pats pačiausias, protingiausias, talentingiausias, būsi besąlygiškai mylimas savo tėvų. Svarbu, kad vaikas tikėtų savo stiprybėmis, žinotų, kad gali labai daug, jei tik įdės pastangų. Vaiko stiprybė formuojasi jo namuose.
Ačiū už pokalbį.
Kas ta pozityvioji tėvystė ir kokie yra pozityviosios tėvystės pagrindai? Skaitykite:
Kokia jūsų tėvystė?
Ko gero, visi tėvai norėtų, kad vaikai klausytų ir deramai elgtųsi. Kaip tą pasiekti? Kokie du kriterijai svarbiausi, auginant vaikus, ir kokie pagrindiniai vaiko auginimo metodai, kurie veikia?
Efektyviausi drausminimo būdai, vaiko emocinės audros, konfliktinių situacijų sprendimas, adaptacija darželyje, ir dar šimtai klausimų, į kuriuos tėvai dažniausiai ieško atsakymų.
Kad tėvystė būtų lengvesnė, o vaiko pasaulis – suprantamesnis, knygos ieškokite Atsakingatevyste.lt.
