Šiandien mano nerimas – mano Draugelis (3)

 Renata Cikanaitė Projekto tėvams „Tėvai ryšyje“ autorė
www.tevairysyje.lt 

Mūsų visų namai persmelkti nerimu, baime, panika ir vis girdžiu kalbas apie tai, kaip tokiais momentais nusiraminti. Visi ieškome būdų, kaip nurimti, kaip išlaikyti ramią galvą.

Aš siūlyčiau elgtis atvirkščiai – vietoje to, kad bandytume nusiraminti, pabūkime su tuo nerimu. Nes čia yra ko nerimauti. Tad tiesiog išbūkime.

Karas – visai arti

Karas nevyksta mūsų teritorijoje, bet jis vyksta labai arti. Turime istoriją su šiuo kaimynu, kuri nėra draugiška. Taigi vietoje to, kad visi bandytume nusiraminti, pabandykime su tuo nerimu pabūti.

Kvietėme į svečius 10, atėjo 11

Elkimės taip, lyg kvietėte į svečius 10 žmonių ir atėjo 11-as. Jūs jo nekvietėte. Bet vakarienė paruošta, gaminote daugiau nei 10-čiai žmonių, papildoma kėdė prie stalo taip pat yra. Taigi kodėl jo nepakvietus: „Ateik ir tu, pagyvenk su mumis kurį laiką. Valgyk kartu, dirbk kartu, žaisk kartu, miegok kartu“?

Nerimas – Draugelis

Aš pati savo nerimą pavadinau Draugeliu. Jaučiu, lyg pilve gyventų šlapia, klampi masė, toks dumblas. Jis lipnus, jis viską į save įtraukia, ir, man atrodo, kad jis apsivijo mano širdį ir ją tempia į pilvą. Atrodo, kad mano viršutinė krūtinės dalis būtų lengva, nes visi mano organai, net širdis, ir siela būtų tempiami į klampų, gilų dumblą. Ir pilve jaučiu tirštą, gluminančią pelkinę masę.

Sunku net kvėpuot

Kai bandau įkvėpti, kyla jausmas, kad reikia oro, nes ten taip klampu viduj. Jaučiu, kad gerklė įsitempia, viduje sumažėja erdvės kvėpuoti ir viskas įsitempia. Ta klampi masė ne tik nusitempė širdį į pilvą, bet ir lipa į viršų ir visas balso stygas bando nusinešti.

Viduje – klampi pelkė

Taip aš jaučiu nerimą kūne, tarsi viduje nešiočiausi pelkę ir ten būtų įklimpę visi man brangiausi dalykai: širdis, balsas, oro gurkšniai. Su tokiu Draugeliu gyvenu jau savaitę.

Bendrauti su Draugeliu

Aš su juo retkarčiais pasikalbu ir sakau: „Žinai, buvau suplanavusi pokalbį su žmonėmis, bet kirba klausimas, koks tikslas, kokia prasmė, kam iš viso dirbti? Ką darome? Ir jis man sako: „Darome, einame į tą pokalbį, ir aš čia būsiu.“ – Taigi, tas dumblas, kurį aš jaučiu, ta skęstanti širdis, bus per visą pokalbį. – „Aš nepasitrauksiu, aš atėjau į svečius ir kol kas planuoju pasilikti.“ Jis visada greta. Ir giliai.

Nenorėti nieko

Vakaras. Ruošiu vakarienę. O norisi tos vakarienės nedaryti, norisi pasakyti, kad pasidarome sumuštinių ir valgome. Aš ir vėl klausiu jo, ką darome. O tas nerimas man vėl sako: „Darome, darome tą vakarienę. Tau juk pačiai patinka valgyti šiltą maistą. Tik, žinok, rankos truputį drebės, kartais jausis pramušanti širdis. Bet, žinok, aš čia, aš niekur nedingstu.“ Darau. Ir vis kartu su juo.

Neapkrauti vaikų savo Draugeliu

Grįžta vaikai iš mokyklos. Aš nenoriu, kad jie pajustų mano nerimą ir tai išgyventų kartu. „Ką darome, Draugeli? Tu atėjai į svečius, bet aš tavęs nekviečiau.“ Ir jis vėl sako: „Prisiglausk savo vaikus, glostyk juos gal truputėlį stipriau nei įprastai, leisk akims sudrėkti, jei taip norisi. Ir aš būsiu, aš niekur neisiu, nepyk, bet kol kas pasiliksiu.“

Susigyventi / Išbūti / Susiturėti

Ir taip mes tariamės visąlaik. Ir viena svarbi žinutė, kurią aš gaunu... Tol, kol tu leisi man čia pasilikti, kol tu nebandysi manęs pamesti, kai vedžioji šunį, pabėgti nuo manęs, užsirakinti duris, tol aš tau leisiu veikti ir gyventi su manimi šalimais. Bet jei tu bandysi mane pamesti, jei bandysi apgauti, užrakinti devyniomis spynomis ir bandyti neprisileisti, tai tada aš užsirūstinsiu ir grįšiu daug stipresnis...

Sutarti su Draugeliu

Taip mes ir susitarėme: aš jam atveriu savo duris, jis sėdi prie mano stalo, dirba kartu, ir tuo pačiu man leidžia būti su vaikais, virti vakarienes, eiti apsipirkti, rūšiuoti drabužėlius, siųsti pagalbą. Susigyvenau su savo nerimu.

Padaryti lengviau

Norėčiau visus pakviesti susikurti santykį su nerimu, kuris apsigyveno jumyse, ir nuolat su juo bendrauti bei tartis, kokiomis sąlygomis jūs kartu (susi)gyvensite.

Jaučiant nenorą kažką daryti, jaučiant apatiją, jaučiant, kad tai neturi prasmės, pasitarkite su savo nerimu ir pasakykite jam: „Aš tau leidžiu būti, tai tu irgi turi leisti man būti...“