Tėvų skyrybos: nebandykite pakeisti vaiko jausmų (video) (85)

 Renata Cikanaitė Projekto tėvams „Tėvai ryšyje“ autorė
www.tevairysyje.lt 

Kasmet po skyrybų apie 7 000 vaikų lieka gyventi be vieno iš tėvų. Skyrybos palieka žaizdas visų šeimos narių širdyse. Sunkiausias turbūt yra vaikų – stebėtojų – vaidmuo. Vaikai viską mato ir nieko pakeisti negali.

Reikia skatinti vaikus pasakyti, ką jie galvoja ir jaučia

Nėra idealaus būdo išgyventi skyrybas. Kiekviena situacija ir kiekviena šeima yra skirtinga. Vaikai gali nedrįsti kalbėti, išsakyti savo minčių, arba atvirkščiai, tapti labai emocionalūs, patirti elgesio sunkumų.

Labai svarbu vaikams turėti erdvę ir laiką, kada jie savo jausmais gali pasidalinti su juos išklausančiu suaugusiuoju. Planuojantiems išsiskirti – ir jau išsiskyrusiems – tėvams svarbu reguliariai skatinti vaikus pasakyti, ką jie galvoja ir jaučia. Patikinti vaikus, kad jų jausmai yra svarbūs, pagrįsti ir normalūs. Leisti jiems suprasti, kad galite išbūti su jais pokalbyje net apie labai sunkius ar skausmingus jausmus.

Per pokalbius su vaikais nereikia bandyti pakeisti jausmų

Pokalbių metu reikėtų vengti problemų sprendimo ar bandymų pakeisti vaiko savijautą. Vietoj to sutelkti dėmesį į išklausymą ir padėką vaikams už jų sąžiningumą. Vaikai gali kaltinti vieną arba abu tėvus dėl to, kas vyksta jų gyvenime. Svarbu būti pasirengusiems atsakyti į visus klausimus, kurie kils jūsų vaikams.

Vieno karto pasikalbėti apie skyrybas neužteks

Vaikams augant, gali kilti kitų klausimų, apie kuriuos anksčiau nepagalvojo. Net jei ir atrodo, kad jau daug kartų apie tai kalbėjotės, palaikykite dialogą atvirą. Jei įmanoma, atsisėskite su kitu iš tėvų ir suplanuokite, kaip ketinate kalbėti apie tai, kas vyksta. 

Neslėpkite savo jausmų, nemeluokite vaikams, kad viskas gerai. Vaikams svarbu matyti, kad tėvai apie savo pačių jausmus kalba atvirai. Jie taip mokosi iš mūsų, kad kalbėtis apie jausmus yra saugu ir normalu. 

Įvardinkite savo jausmą vaikams („Man dabar liūdna“)

Pasakykite, kad taip jaustis šioje situacijoje yra visiškai normalu („Normalu jaustis liūdnam, kai vyksta ne tai, ko tu nori“).

Pakalbėkite apie tai, ką daryti su intensyviais jausmais („Aš kelias minutes pasėdėsiu su savo liūdesiu, paklausysiu, ką jis nori man pasakyti, o vėliau norėčiau su tavim eiti pasivaikščioti, jeigu tu irgi nori?“).

Dėl skyrybų vaikai patiria daug emocijų

Jie gali jaustis kalti ir įsivaizduoti, kad sukėlė skyrybas, ypač jeigu girdėdavo, kaip tėvai dėl jų ginčijasi. Svarbu vaikams apie skyrybas papasakoti aiškiai, glaustai, praktiškai. Nekalbant apie tai, kad tėvai daugiau vienas kito nebemyli ir nusprendė gyventi atskirai, nes vaikai gali pagalvoti, kad jiems taip pat jūsų meilė vieną dieną pasibaigs.

Geriau kalbėtis su vaikais apie tai, kas pasikeis ir kaip bus

„Mes su tėčiu skiriamės. Mes norime ir nusprendėme gyventi atskirai. Aš arba tėtis liks gyventi čia, tėtis arba aš išsikraustys į kitą namą. Jūs turėsite savo kambarius čia, ir taip pat naujame mano arba tėčio name. Turime visi kartu susėsti ir aptarti, kada jūs gyvensite su manimi, o kada – su tėčiu. Mes su tėčiu turime planą, bet mums svarbu jūsų nuomonė, kaip jūs tai įsivaizduojate.“

Aiškiai įvardinkite, ką vaikai gali nuspręsti, o ką nuspręsite jūs. Skyrybų sprendimas priklauso tėvams. Dėl visų kitų organizacinių klausimų svarbu atsižvelgti į vaikų nuomonę, juk kalba eina apie jų gyvenimą taip pat.

Kuo mažiau pasikeitimų vaikų gyvenimo rutinose, tuo geriau

Skyrybų situacijose reikia kaip niekada palaikyti rutinas, nes jos suteikia saugumo jausmą vaikams. Keiskite tik tai, ką būtina, o visa kita (mokyklos, miego laikas, draugai, veiklos...) tegul išlieka taip, kaip buvo iki šiol. Taip vaikams lengviau laviruoti pasikeitimuose, atrodo, tarsi kažkas išliko pastovaus, kažkas, ką jie gali kontroliuoti, į ką atsiremti. 

Prašyti vaiką ginti vieną iš tėvų – prašyti persipjauti širdelę per pusę

Palikite daug vietos klausimams ir vaikų nusivylimui, pykčiui, nenorui kalbėtis, prašymams nieko nekeisti. Ir pagalvokite, kokiais žodžiais kalbėsite apie vaikų tėtį arba mamą. Suaugusiųjų konfliktus ir ginčus laikykite toliau nuo vaikų. Prisiminkite, kad vaikams jūs abu nepakeičiami, bet kokią kritiką prieš vieną iš savo tėvų vaikai priims asmeniškai. Prašyti vaikus užstoti nuskriaustąjį tolygu jų prašyti persipjauti savo širdelę per pusę.

Vaikams svarbu suvokti „kodėl“

Kiekviena skyrybų situacija skirtinga. Tačiau vaikams nereikia žinoti detalių, išmanyti jūsų poros nesutarimo priežasčių, jiems svarbu suprasti esmę. Pagalvokite iš anksto, ką atsakysite į klausimą „kodėl“? „Mes su tėčiu norime skirtingų dalykų. Gyventi kartu mums neišeina. Mes pykstamės, piktai kalbamės. Žinai, mes su tėčiu taip pat esame draugai. Ir norime vienas kitam ko geriausio. Supratome, kad mums tai reiškia gyvenimą atskirai. Tačiau net ir skirtinguose namuose mes visada būsime jūsų tėtis ir mama. Tai niekada nepasikeis.“

Svarbiausia – nepamiršti pasirūpinti savimi ir prašyti pagalbos

Iš tuščio indo nieko neįpilsi. Norėdami būti atrama vaikams, turime pasiieškoti, kas bus atrama mums. Draugai, giminaičiai, religija, terapinės grupės, vienišų tėvų organizacijos ir jų parama gali padėti susigyventi su skyrybomis. Svarbu turėti erdvę, kur suaugusieji taip pat galėtų būti išgirsti ir turėtų kam atiduoti savo mintis ir jausmus. Svarbu žinoti, kur ieškoti palaikymo, kam galima paskambinti, kai sunku, į ką atsiremti, kai laikinai pametame kryptį.

Svarbu. Priimti, kad sunku. Nekovoti su tuo. Leisti gyvenimui savo ritmu išgydyti jūsų žaizdas.