Trejų metų krizė

Prabėgo metai, dveji, ant torto jau užpūstos 4 žvakutės, o apie krizę ėmiau ir pamiršau. Gal ji tiesiog neatėjo? O gal ją apskritai tik psichologai ir pedagogai išsigalvojo? Pirmieji – tam, kad nepritrūktų darbo, o antrieji – kad pateisintų savo darbo trūkumus.

Ir tik dabar, kai mano atžalėlė jau netrukus peržengs mokyklos slenkstį, iš palaimingo snaudulio pažadino nevilties kupinas draugės, auginančios keleriais metais jaunesnį išdykėlį, klausimas: „Pasakyk atvirai, ar tavo vaikas, būdamas 4 metų, elgėsi normaliai?“

Štai tada ėmiau ir prisiminiau, kas gi buvo po to, kai „trejų metų krizė“ jau lyg ir turėjo būti praeity.

Vaikas suaugo ir tapo protingas bei savarankiškas. Turėjo universalų atsakymą į visus klausimus – „Ne!!!“. Tada maniau, jog visos pedagoginės gudrybės sukurtos bet kam, tik ne mano suaugusiam kūdikiui. Kažin, ką atsakytų gudrūs psichologai, jei į supertaisyklingai suformuluotą klausimą „Ką valgysi – ar košės, ar sriubos?“ pasigirsdavo griežtas „Ne!“, ir jokių komentarų? Nesvarbu, kad lyg ir ne visai logiškai derantis atsakymas, bet užtai mano genijui visais atvejais tinkamas.

Iškilo atminty ir tos atostogos, kai per smagius pusryčius su draugų kompanija ėmiau ir... paplūdau ašaromis. Dėl tokio nekalto dalyko, kaip ramiu tonu vaiko pasakyta pastaba, jog žaislą padėjau ne į tą vietą. Nes niekas nežinojo, jog prieš valandėlę klausiausi vaikišku balseliu tariamų priesaikų, jog savo žaisliuką saugos pati. Nes niekas neįtarė, jog šį rytą košė taip ir liko nesuvalgyta: iš pradžių 15 min. ji mano gurmanei atrodė per karšta, o po to ūmai tapo per šalta. Nes niekas negalėjo suprasti, jog po vakarykštės iškylos viešbučio kambaryje vyko tikras karas, kuriame man su savo argumentais, jog prieš miegą būtina nusiprausti, teko gėdingai kapituliuoti.

Kitaip tariant, tik tada, išgirdusi draugės klausimą, ūmai ėmiau ir suvokiau, jog pernai visai ne man nervai pakrikę buvo, o... tiesiog neįvardyta viešpatavo Jos Didenybė Trejų Metų Krizė. Nors mano pupuliukui buvo jau visi ketveri. Kaip pasireiškia vaiko savarankiškumo augimas ir kaip jį nukreipti tinkama linkme? Tai klausimas, į kurį labai lengva atsakyti teoriškai, tačiau susidūrus praktiškai daugeliui mamų ir tėčiu telieka sudėti ginklus ir susitaikyti su pralaimėjimu daugelyje pedagoginių sričių. Bet vis dėlto pamėginti palengvinti dalią ir sau, ir vaikučiui, verta. Svarbiausia – įveikti 4 pagrindinius banginius, kuriais pasiramstydama ši krizė krečia jums pačias nemaloniausias kvailystes.

Negatyvizmas

Mažylis viską neigia ir nedaro, ko prašomas, net jei to nori pats. Ne todėl, kad tas noras staiga būtų dingęs, o todėl, kad jo šitaip daryti paprašė. Beje, nepaklusnumas užkoduotas žmogaus pasąmonėje, taigi stebėtis ir laukti, jog šis etapas praeis, beviltiška. Galima nebent tikėtis, jog aštresni jūsų santykių kampai apsišlifuos. Tačiau vaikui augant negatyvizmo protrūkiai neišvengiamai kartosis, taigi dabar, kai jam – maždaug treji, galima sakyti, gavote pirmą šaltą dušą. Atkreipkite dėmesį, jog negatyvizmo bangos išprovokuojamos ne tik paties prašymo, bet ir įsakmaus tono, žvilgsnio, skubėjimo.

Jūsų slaptas ginklas: jei tik galite – neliepkite. Neprašykite. Verčiau sudominkite: „Kaip manai, kuris iš mūsų greičiau suvalgys savo porciją?“, „Lažinamės, kiek liko lėkštėje sriubos šaukštų? Aš manau, kad 8, o kaip tau atrodo?“

Mano žodis paskutinis. Trejų metų krizei būdingas ir itin padidėjęs mažųjų reiklumas. Atrodo, vaikas jau lyg ir moka palaukti, supranta, kad duše besiprausianti mama tikrai nelėks šlapia į virtuvę vien tam, kad įpiltų jam sulčių. Tačiau mažasis reikalauja. Įpilk! Atnešk! Paduok! Surask! Tuojau pat!!!

Psichologų nuomone, toks vaiko nekantrumas – ne kas kita, kaip savo žodžio galios išbandymas. Vaikas jau pakankamai užaugo, kad suvoktų, koks kartais galingas yra žodis. Jis nesutinka laukti, jis nesiklauso jūsų paaiškinimų, kodėl nedarote to ar ano. Jis tiesiog kartoja savo norą kaip savo valios verdiktą. Kartoja netgi tada, kai pats jau liaujasi norėjęs. Ir jei kaip tik tada jis vis dėlto jus perkalbės, gavęs tai, ko trokšta, veikiausiai ne tik kad nesidžiaugs, bet net ir paniekinamai surauks nosį – žaislas, kurio netekusi kantrybės ieškojote visą pusdienį, pasirodys, nebeįdomus, įpiltos sultys – per rūgščios, o jam nupirkti batukai, kuriuos pats išsirinko – visai nepatogūs ir negražūs.

Jūsų slaptas ginklas: verčiau nė nesuremkite su savo atžalėle kardų užsispirdama dar labiau ir atkakliai neigdama tai, ką jis teigia ar ko prašo. Jei pajutote, kad situacija kaista, verčiau suteikite vaikui progą garbingai išsisukti iš padėties: „Gerai, aš būtinai įpilsiu tau sulčių. Tik jei prieš tai nebaigsiu praustis po dušu ir nenusišluostysiu, būsiu visa muiluota – eidama paslysiu. Todėl dabar tiesiog paskubėsiu nusiprausti ir eisiu įpilti, o tu per tą laiką gal paimtum iš spintelės ir pastatytum ant stalo savo puodelį?“

Maištas

Vaikas protestuoja prieš viską. Dienos režimą, maistą, net gero elgesio taisykles.Tiesiog ūmai ėmė ir suvokė, jog jo gyvenimas teka visai ne taip, kaip jis norėtų. Taisyklės, kurių skrupulingai laikytasi iki šiol, ima erzinti, nervinti, piktinti. O tas, kurios dar nepradėjo nervinti, irgi bandoma sulaužyti – tiesiog šiaip sau, pasitikrinant, ar labai jau jos tvirtos. Kaip kad šimtus kartų tikrintas plastikinių žaisliukų stiprumas, lėlės galvos, rankų, kojų sukibimo mechanizmo patvarumas ar plastikinis puodelis, kuris krisdamas nuo stalo nesudužo, nuo palangės – irgi nesudužo, o, va, numestas nuo komodos aukštumų vis dėlto suskilo... Gaila, aišku, bet pamėginti vertėjo. Lygiai tokie patys „išbandymai ugnimi ir vandeniu“ laukia ir jūsų nustatytų gyvenimo normų, taigi pasirenkite.

Psichologų nuomone, toks maištas – tai protestas prieš aplinką. Vaikas suvokia, jog aplinkiniai, netgi tėvai, nėra visiškai „draugiški“ ir kartais primygtinai reikalauja daryti tai, ko jis visai nenori.

Jūsų slaptas ginklas: Tiesą sakant, gudrybės čia jokios nėra. Tiesiog reikėtų nepasiduoti ir atkakliai laikytis savo, jei esate įsitikinusi savo teisumu. Tiesa, be pykčio, be neigiamų emocijų. Parodykite, jog taisyklės tvirtesnės ir už automobiliuką, ir už lėlę, ir už tą patį neva nedūžtantį puodelį.

Autoritetai žlunga

Sakoma, kad trejų metų krizė reikalinga ne tiek vaikams, kiek... tėvams. Mat jei jau vaikas maištauja – tai ženklas, jog tėvų pažiūros atgyveno. Jums jis – vis dar mažas kūdikis, kuris moka tik reikalauti ir negali savarankiškai priimti sprendimų. Bet iš tikrųjų jis gali. Ir jei nepavyko to padaryti tyliai, ims daryti garsiai.

Jūsų slaptas ginklas: jei nesiseka susikalbėti su maištaujančiu vaiku jums – galbūt pavyks pliušiniam meškučiui? Be abejo, norisi šaukti, rėkti, bausti, bet... taip savo nepasieksite. Tad gal pasikvieskite „pagalbininką“? Prieš draugiškai nusiteikusį pliušinuką maištauti daug sunkiau, nei prieš mamą ar tėtį.

Susiję straipsniai

Vaikas masturbuojasi: kaip reaguoti ir ką daryti?

Tėvams labai svarbu su vaikais apie masturbaciją kalbėti jautriai ir būti tinkamai šiam pokalbiui pasiruošus.

Supykęs vaikas muša save: ką daryti?

Maždaug ketvirtadalis vaikų apimti pykčio muša, žnaibo, kandžioja ar kitais būdais žaloja save. Tai – normali vaiko raidos fazė.

Ar žinote, kad yra 5 vaikų meilės kalbos?

G. Chapmanas tvirtina, kad su vaikais reikia kalbėti visomis 5-iomis meilės kalbomis. Tačiau reikia žinoti, kuri vaiko meilės kalba yra dominuojanti.