Salotos iš pievos: valgomi laukiniai augalai (1)

Pirmoji pavasario žaluma ne tik džiugina spalvų išsiilgusias akis, bet ir yra itin naudinga mūsų sveikatai! Senoliai puikiai žinojo, kad vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis turtingų žalėsių nė auginti nereikia, jų galima tiesiog prisiskinti patvoryje, pievoje ar pamiškėje.

Siūlome susipažinti su Lietuvoje augančiais valgomais laukiniais augalais, sužinoti apie jų naudą ir būtinai paragauti!

Baltoji balanda (lot. Chenopodium album)

olko1975 | Shutterstock.com

Šis augalas savo savybėmis ir skoniu primena špinatus, turi silpną riešutų poskonį. Maistui vartojami jauni lapeliai ir šakelės, galima valgyti žalias arba labai trumpai apvirtas balandas.

Balandoje labai daug vitamino K, vitamino A ir vitamino C, taip pat nemažai kalcio, magnio ir geležies.

Paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagraria)

Victoria Tucholka | Shutterstock.com

Daugelis garšvas keikia ir rauna, kaip nepageidaujamas piktžoles, tačiau šis naudingas augalas jau ima populiarėti. Jaunų lapelių skonis pikantiškas, primenantis petražoles, tačiau brandūs lapai yra kietoki, perdėm kartūs.

Garšvos lapuose yra vitamino A, vitamino C, o taip pat geležies, kalio, magnio.

Paprastoji kiaulpienė (lot. Taraxacum officinale)

nblx | Shutterstock.com

Žmogui naudingas visas augalas. Lapeliai naudojami salotoms, žiedai - pienių medui arba vynui, sudžiovintos šaknys gali pakeisti kavą. Maistui naudojami jaunučiai kiaulpienių lapeliai, jie vos karstelėję, savo skoniu primena gražgarstes.

Kiaulpienių lapai - tikra vitaminų bomba. Juose labai daug vitamino E, vitamino C, karotino, kalio, kalcio, geležies, magnio, natrio.

Didžioji dilgėlė (lot. Urtica dioica)

Lipatova Maryna | Shutterstock.com

Dilgėlės maistui vartojamos dažniau, nei kiti laukiniai augalai. Daugelis mėgsta ir kiekvieną pavasarį noriai verda jaunų dilgėlių lapelių sriubą. Šiuos lapelius taip pat galima naudoti troškiniams, dėti į salotas, prieš tai nuplikius karštu vandeniu. Dilgėlių skonis gan gaivus, švelnus, primena špinatus.

Dilgėlių lapuose daug skaidulinių medžiagų, vitamino C, B grupės vitaminų, vitamino E, vitamino A, taip pat nemaža kalio, natrio, magnio, geležies koncentracija.

Plačialapis gyslotis (lot. Plantago major)

Orest lyzhechka | Shutterstock.com

Net ir patys mažiausieji žino, kad nusibalnojus kelius reikia ieškoti gysločio arba trauklapio, kurio tarp pirštų sugniaužyti lapai sustabdo kraujavimą, o taip pat veikia antibakteriškai, pagreitina žaizdos gijimą. Naudingieji lapeliai gali būti naujodami ir maistui, gysločių lapus tinka dėti į salotas, kokteilius, troškinius ir sriubas. Maistui vartojami jauni lapeliai, jie kiek kartoki, tačiau skonis sušvelnėja nuplikius. Trumpai pakepinti gysločio lapai įgauna riešutų poskonį.

Gysločio lapuose daug vitamino C, vitamino A, vitamino K, antibiotinėmis savybėmis pasižyminčių fitoncidų, karčių rauginių medžiagų, citrinos ir oleino rūgščių, alkaloidų.

Valgomoji rūgštynė (lot. Rumex acetosa)

laksena | Shutterstock.com

Pievose, pamiškėse ir miško laukymėse augančios rūgštynės daugeliui puikiai pažįstamos. Jų galima dėti į sriubas, troškinius, padažus, salotas. Iš pavadinimo lengva suprasti, kad šio augalo skonis yra rūgštokas, tačiau labai dideli lapai turi kartumo.

Rūgštynėse yra daug vitamino C, vitamino A, vitamino B, geležies.

Krūminis builis (lot. Anthriscus sylvestris)

HWall | Shutterstock.com

Nusprendusieji paragauti krūminio builio turėtų įsitikinti, kad tai tikrai šis augalas. Lietuvoje auga pakankamai daug panašių skėtinių augalų tarp kurių yra ir nuodingų. Krūminį builį geriausia pažinti jo sėklų nokimo metu, nes sėklos yra juodos. Builio lapai kvepia morkomis, salierais, o jų skonis primena petražoles, salierus. Ūgliai ir jaunučiai lapeliai naudojami salotoms, o brandesni, sodresnio skonio, kaip prieskonis įvairiems patiekalams.

Builio lapuose yra vamino C, vitamino A, daug eterinių aliejų.

Didžioji varnalėša (lot. Arctium lappa)

simona pavan | Shutterstock.com

Pagalvoję apie varnalėšas iškart prisimename jų kibius žiedus, kurie prilimpa prie drabužių ir nepajudinamai įsivelia į plaukus. Šie dideli augalai plačiai veši apleistose sodybose, patvoriuose. Maistui vartojami pirmieji, jauni lapai, lapkočiai (juos patartina nulupti) ir žiedynkočiai. Skonis primena žalią bulvę, tad jų galima dėti į sriubas, troškinius. Jaunus lapų ūglius galima kepinti svieste, jų skonis primena žiedinius kopūstus. Varnalėšų šaknis taip pat galima valgyti, jos labai vertinamos Kinijoje, auginamos milžiniškose plantacijose. Šaknis reikėtų kasti, kuomet augalas neturi lapų, ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Šaknys verdamos, kepamos.

Lapuose nemažai vitamino C, vitamino A, o taip pat ir geležies, magnio, kalio. Šaknyse netrūksta diabetu sergantiesiems labai naudingo inulino.

Meškinis česnakas (lot. Allium ursinum)

Irina Mikhailichenko | Shutterstock.com

Ankstyvuosius meškinio česnako lapus galima naudoti kaip prieskonį, jais itin tinka pagardinti sviestą, salotas ir kitus patiekalus. Vėlyvesnius, tvirtesnius lapus prieš vartojimą reikėtų trumpai termiškai apdoroti - nuplikyti verdančiu vandeniu ar trumpai apkepinti.

Meškinis česnakas nuo 1962 m. buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų rūšių sąrašą, o nuo 2019 m., atsistačius augalo populiacijoms jis nebesaugomas. Tačiau meškinis česnakas tebėra įtrauktas į Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą, t.y. meškiniu česnaku negalima prekiauti.

Daržinė žliūgė (lot. Stellaria media)

Martina Unbehauen | Shutterstock.com

Žliūgės dažniausiai raunamos, kaip daržo piktžolės - šie augalai iš tiesų sparčiai plinta išpurentoje, drėgnoje dirvoje. Žliūgės, nors ir įkyri daržininkams, yra naudingas augalas. Jauni augalai gali būti vartojami maistui. Juose yra vitaminų A, B, E, K, C, flavonoidų, fitoncidų, mineralų kalio, chloro, geležies, magnio, vario, kobalto.

Liaudies medicinoje nuovirams ir arbatoms naudojamos paaugusios žliūgės. Jos normalizuoja medžiagų apykaitą, gerina širdies bei nervų sistemos darbą.