Žiurkėno auginimas: ką reikia žinoti? (14)

Vienas pirmųjų daugelio vaikų augintinių yra žiurkėnas. Šie graužikai pasirenkami dėl mielumo, jaukumo, lengvos ir pigios priežiūros. Siūlome susipažinti su jų rūšimis, auginimu ir veisimu.

Žiurkėnų rūšys

Mokslininkai yra aptikę ir atpažinę net 18 žiurkėnų rūšių, tačiau tik maža šių gyvūnėlių dalis komfortiškai jaučiasi ir gyvena žmogaus draugijoje. Namuose auginamos 5 žiurkėnų rūšys: Auksiniai (Sirijos), Roborovskio, Kinų, Nykštukiniai Kembelo Rusijos ir Džiungarijos žiurkėnai.

Auksinis (Sirijos) žiurkėnas (Mesocricetus auratus)

Victor FlowerFly | Shutterstock.com

Bene populiariausia žiurkėnų rūšis, jie auga sąlyginai dideli, yra truputį lėtesni, geriausiai jaučiasi gyvendami vieni, lengvai prijaukinami ir mėgsta žmogaus kompaniją, net atpažįsta savo šeimininką, pripranta prie rankų.

Šie žiurkėnai būna įvairių spalvų, margi, tiek trumpaplaukiai, tiek ir ilgaplaukiai (pastaruosius reikėtų šukuoti). Jų kūno ilgis yra apie 13 cm, Sirijos žiurkėnai gyvena apie 2-2,5 metus, tačiau sveikas ir gerai prižiūrimas gyvūnėlis gali išgyventi ir iki 4-5 metų.

Džiungarijos žiurkėnas (Phodopus sungorus)

Kuttelvaserova Stuchelova | Shutterstock.com

Šie žiurkėnai yra nedideli, tačiau, skirtingai nuo daugumos mažųjų žiurkėnų, jie pakankamai jaukūs, neirzlūs, nesikandžioja, prisiriša prie žmogaus, tad tai pakankamai populiarus augintinis. Tiesa, tai labai aktyvūs graužikai, kurie linkę pabėgti, tad rankose juos laikyti reikėtų labai atsargiai.

Šių graužikų kailiukas yra tamsaus smėlio spalvos, pilvukas - šviesesnis, o nuolat gyvenant vėsiuose namuose jie gali truputį pašviesėti. Džiungarijos žiurkėnai gyvena apie 2-3 metus.

Roborovskio žiurkėnas (Phodopus roborovskii)

feathercollector | Shutterstock.com

Mieli, jaukūs, nelinkę kandžiotis žiurkėnai, tačiau dėl jų judrumo ir smulkumo šių gyvūnėlių nerekomenduojama ilgai laikyti rankose, kadangi jie gali lengvai išsprūsti ir pabėgti. Šie graužikai noriai bendrauja su savo gentainiais ir geriausiai jaučiasi gyvendami būreyje.

Roborovskio žiurkėnai yra pilšvai gelsvos, smėlio spalvos, baltu pilveliu ir snukeliu. Net ir visiškai suaugę Roborovskio žiurkėnai yra mažyliai - jų ilgis tesiekia 4-5 cm. Jie gyvena apie 3-4 metus.

Kinų žiurkėnas (Cricetulus griseus)

alexvey | Shutterstock.com

Kinų žiurkėnai, kartu auginami nuo mažumės, dažniausiai gerai sutaria su savo gentainiais, tačiau priešiškai ir agresyviai reaguoja į kitų rūšių žiurkėnus. Žmones šie graužikai priima pakankamai draugiškai, jie nelinkę kandžiotis, leidžiasi paimami ant rankų.

Kinų žiurkėnai išsiskiria iš kitų žiurkėnų rūšių - jų kūnas pailgas, jie turi truputį ilgesnę uodegėlę, nei kiti žiurkėnai. Šie graužikai būna balti su tamsiomis dėmėmis arba tamsiai rudi su šviesiu pilvuku. Deja, kinų žiurkėnai yra viena trumpiausiai gyvenančių rūšių - jie gyvena tik 1,5-2 metus.

Nykštukinis Kembelo Rusijos žiurkėnas (Phodopus campbellii)

Vinicius R. Souza | Shutterstock.com

Labai aktyvūs ir smalsūs Nykštukiniai žiurkėnai gerai sugyvena tiek su gentainiais, tiek ir su kitomis žiurkėnų rūšimis, tarpusavyje susidraugauja net ir įprastai linkę konkuruoti patinėliai. Šiuos graužikus įdomu stebėti, tačiau jie nėra ypatingai mieli, sunkiai prijaukinami, baikštūs, linkę kandžiotis.

Nykštukiniai Kembelo Rusijos žiurkėnai turi tamsiai pilką kailiuką, baltus šonus ir papilvę, jie gyvena apie 2 metus.

Žiurkėno priežiūra

Žiurkėno laikymas tikrai nėra sudėtingas, nereikalauja daug ypatingų žinių, yra pakankamai pigus.

• Narvelis. Žiurkėnai - smulkūs graužikai, tačiau jie labai judrūs ir smalsūs, tad reikėtų rinktis kuo didesnį narvelį. Stambesniems žiurkėnams tiks įvairūs narveliai, o mažųjų veislių žiurkėnai dažniausiai laikomi akvariuumo tipo narveliuose, nes jie lengvai pralenda net ir pro mažus grotų tarpelius.
• Narvelio įranga. Narvelyje reikėtų įtvirtinti bėgimo ratelį, tuneliukus, laipynes, kurios užims žiurkėną ir suteiks jam reikiamą fizinį krūvį. Narvelyje pravers ir namelis, kuriame gyvūnėlis galėtų pasislėpti ir miegoti - žiurkėnai yra naktiniai gyvūnėliai, kurie dienos metu dažniausiai miega arba yra aktyvūs tik keletą valandų.
• Kraikas. Labiausiai tinka drebulės, kito kietmedžio pjuvenos arba presuoti briketai, kurių galima įsigyti daugumoje parduotuvių. Žiurkėnai taip pat gerai jaučiasi gyvendami popierinių rankšluosčių ar tualetinio popieriaus atplaišomis išklotame narvelyje, tačiau popierinis kraikas prasčiau sugeria šlapimą ir blogus kvapus, tad jį teks dažnai keisti. Pjuvenas arba presuotus pjuvenų briketus reikėtų pakeisti kartą į savaitę (žinoma, tai priklauso nuo augintinių skaičiaus, narvo dydžio), o popieriaus skiautes - kas dvi dienas.
• Vata guoliui. Žiurkėnams galima duoti specialios guoliams skirtos vatos iš natūralaus, lengvai virškinamo pluošto - augintinis pats susisuks lizdą. Įprastos kosmetinės ar medicininės, medvilninės vatos graužikams duoti negalima, kadangi jie linkę jos prisiryti ir vėliau gali turėti virškinimo ir šalinimo sistemos sutrikimų.
• Smėlio vonia. Žiurkėnai, kaip ir dauguma graužikų, mėgsta pasivolioti smulkiame smėlyje (specialaus, visų pirma, šinšiloms skirto smėlio rasite gyvūnų parduotuvėse, didesniuose prekybos centruose). Smėlio vonios žiurkėnams yra pramoga ir būdas palaikyti kailio švarą.
• Šėrimas. Labiausiai tinka specialus, subalansuotas pašaras iš parduotuvės. Papildomai galima duoti truputį nelabai saldžių vaisių ir daržovių (obuolių, morkų, agurkų, kukurūzų, šviežių kiaulpienių lapų, persikų), kartą per porą savaičių galima palepinti riešutu, duonos kriaukšlele, virtos paukštienos gabaliuku. Labai svarbu, kad narvelyje visuomet būtų švaraus ir šviežio vandens bei kietesnio medžio ar specialios druskos gabalas graužimui.

Bendravimas su žiurkėnu ir žiurkėno prijaukinimas

Dauguma namuose auginamų žiurkėnų rūšių palankiai vertina žmogų, greitai įpranta prie rankų ir net geba atpažinti jais dažniausiai besirūpinantį šeimininką.

Įsigiję žiurkėną turėtumėte jį įleisti į narvelį ir suteikti kelias dienas ramybės, kad gyvūnas apsiprastų.

Vėliau po truputį švelniai kalbinkite žiurkėną, įkiškite rankas į narvelį, paduokite jam įvairių gardėsių, tvarkydami narvelį jį paglostykite, palaikykite delnuose. Nuolat bendraudami su graužiku netruksite jį prisijaukinti.

Žiurkėno sveikata

Žiurkėnai pakankamai atsparūs, nelinkę sirgti, tačiau jie nepakenčia didelių karščių, šalčių, tiesioginių saulės spindulių ir skersvėjų, tad jų narvelis turėtų stovėti nuo šių faktorių apsaugotoje vietoje.

Auginantys žiurkėną turėtų nuolat stebėti jo elgseną, kailiuko spalvą, letenėlių odą, burną ir akis, kadangi įvairių ligų požymius nesunku pastebėti.

Susirgęs žiurkėnas tampa vangus, lėtas, prasčiau ėda arba visai nebekreipia dėmesio į maistą ir vandenį, gyvūnėlis nesiprausia ir nevalo kailiuko, tad jis susivelia, susitepa, net gali imti plikti.

Įtariat ligą, reikėtų atidžiai pasižiūrėti, ar aplink žiurkėno akis, burną, nosį nėra neįprastų išskyrų, stebėti, ar graužikas nečiaudo, nešvokščia, nepradėjo sunkiau kvėpuoti, ar jis neviduriuoja.

Pastebėję žiurkėno elgsenos ar išvaizdos pokyčius, būtinai jį parodykite veterinarui, kuris įvertins graužiko būklę ir paskirs tinkamiausią gydymą.

Žiurkėnai dažniausiai kenčia dėl mechaninių odos pažeidimų atsiradusių pūlinių, kvėpavimo takų ir žarnyno infekcijų, parazitų, viduriavimo, odos ligų, o vyresnio amžiaus augintiniams, kaip ir daugumai kitų graužikų, būdingi augliai.

Žiurkėnų veisimas

Nusprendus veisti žiurkėnus reikėtų palaukti jų lytinės ir fiziologinės brandos - geriausia kergti 4-6 mėnesių sulaukusius žiurkėnus. Patelės būna vaisingos kas 3-5 dienais, vakarais, tuo metu po jų uodega pasirodo gleivingų išskyrų, tuomet patelę reikėtų įkelti į patino narvelį, palaukti per naktį ir augintinius vėl išskirstyti į atskirus narvelius.

Graužikė ima pilnėti po maždaug 10 dienų, nėštumas trunka apie 2-3 savaites, o tuomet gimsta mažyčiai, pliki jaunikliai. Gimus mažyliams reikia užtikrinti motinos ir vados ramybę, jų jokiu būdu netraukti iš narvelio, netriukšmauti, būtinai parūpinti namelį, kuriame jie galėtų pasislėpti ir augti. Gimus nesveikiems mažyliams arba patelei išsigandus, suirzus, ji gali suėsti savo jauniklius, neatskirtas patinas ar kiti gyvūnai taip pat gali suėsti arba sužaloti jauniklius.

Nėščią ir maitinančią patelę reikėtų papildomai šerti baltymais gausiu maistu - virta paukštiena, liesa varške, virtu kiaušiniu. Jaunikliai beveik mėnesį maitinasi tik pienu, o vėliau po truputį ima ragauti žiurkėnams įprasto maisto.

Motinos globojami, saugioje ir ramioje aplinkoje augantys žiurkėniukai greitai stiprėja, pasidengia kailiuku, ima bėgioti ir tyrinėti aplinką, tad sulaukusius 3 savaičių mažylius jau galima atskirti nuo motinos ir apgyvendinti naujuose namuose, tačiau rekomenduojama leisti jiems pabūti su žiurkėne dvigubai ilgiau - iki 6-7 savaičių amžiaus.