TV3–5 metų vaikai ir tėvų skyrybos
Skyrybos vaiko akimis. Nors dauguma trimečių jau gerai kalba sakiniais ir naudojasi kalba savo poreikiams išreikšti ir pasidalinti patirtimi, jie gali dar nesuprasti sudėtingų žodžių ir sąvokų, taip pat sunkiai supranta ryšį tarp priežasties ir pasekmės ir ne visada supranta įvykių tarpusavio ryšius ir priklausomybę. Šio amžiaus vaikų mąstymas yra egocentriškas, pasaulis yra toks, kokį mato jie patys, nes jie dar nesupranta kitų žmonių perspektyvos. Vaikas mąsto taip: „Tai įvyko, nes aš to taip norėjau“. Aiškindami įvykius, kurių nesupranta, jie naudojasi maginiu mąstymu ir fantazija.
3-5 metų vaikai pilnai nesupranta, ką reiškia skyrybos ir išsiskyrimas. Jie tik suvokia, kad vienas iš tėvų nėra tiek aktyvus jų gyvenime, kiek buvo anksčiau. Būdami egocentriški ir vertindami pasaulį per savo perspektyvą, jie mano, kad tėtis nebegyvena kartu, nes jis – vaikas – kažką darė ne taip. Šio amžiaus vaikui dar sunku suprasti, kad ne visi įvykiai, kurių dalis jis yra, yra priklausomi nuo jo.
3-5 metų vaikams ryšys su jo emocinius ir fizinius poreikius tenkinančiais suaugusiais yra vis dar labai svarbus, netekę šio ryšio vaikai pradeda jaustis vieniši, nesaugūs, pažeidžiami.
Į skyrybas gali reaguoti elgesio regresu (pavyzdžiui, gali pradėti kalbėti kaip jaunesnio amžiaus vaikai arba vėl šlapintis į kelnytes), taip pasąmoningai norėdami atkurti saugų laikotarpį savo gyvenime, kuomet mamytė ir tėvelis dar buvo kartu. Nepeik vaiko už šį elgesį. Paprastai, jei tėvai supratingai reaguoja, po kurio laiko vaikas vėl atgauna tuos įgūdžius, kuriuos buvo įgijęs iki stresinės situacijos.
Jie taip pat gali demonstruoti perdėtą polinkį į tvarką ir švarą, bandydamas atkurti tvarką jam chaotiškoje ir nenuspėjamoje situacijoje. Vaikas taip pat gali tapti labai paklusnus ir stengtis elgtis labai gerai tikėdamas, jog tai padės sujungti šeimą.
Tėvų skyrybos šio amžiaus vaikams gali sukelti labai daug pykčio. Deja, tokio amžiaus mažyliai dar ne visada žino, kaip tvarkytis su savo jausmais. Jie gali laikyti šį pyktį viduje arba tapti labai agresyvūs su aplinkiniais. Vaiko agresijos taikiniu gali tapti tiek tas iš tėvų, su kuriuo jis liko gyventi, tiek tas, kuris išėjo gyventi atskirai. Vaikai gali taip pat jaustis labai sutrikę ir nesaugūs dėl ateities, bijoti prarasti ir antrą iš tėvų.
Patarimai tėvams, likusiems gyventi su vaiku. Skatinkite vaiką kalbėti apie tai, ką jis išgyvena, būtinai skirkite laiko kiekvieną dieną bendravimui su vaiku. Nuolat kartokite vaikui, kad jis nėra atsakingas už tėvų skyrybas ir kad jis yra mylimas abiejų tėvų (vaikams nepakanka pasakyti to vieno kartą, reikia kartoti kuo dažniau!). Vaikams taip pat svarbu papasakoti apie jų gyvenimą po tėvų skyrybų. Būtinai pasikalbėkite su vaiku apie tai, kur jis gyvens, kada matysis su atskirai gyvenančiu tėveliu (ar mamyte), kaip susitiks su savo seneliais, ar lankys tą patį darželį, kur augs jo namų augintinis ir panašiai. Užtikrinkite, kad vaikas palaikytų kuo dažnesnį kontaktą su kartu negyvenančiu savo tėčiu (mama). Jei tėtis (mama) tiesiogiai bendrauja su mažyliu tik savaitgaliais, savaitės bėgyje tarpusavyje jie gali bendrauti telefonu arba naudojant Skype programą.
Patarimai tėvams, gyvenantiems atskirai nuo vaiko. Nors gyvenate atskirai ir atitinkamai leidžiate mažiau laiko su savo dukra ar sūnumi, nevenkite vaiko užduodamų klausimų, galvodama (-as), kad į juos atsakyti turi jūsų buvusi antroji pusė. Net ir išsiskyrę, abu tėvai turėtų prisidėti prie savo vaiko auklėjimo. Galite pasiderinti, kaip atsakysite į keblius klausimus, kad nesupainiotumėte vaiko, pavyzdžiui, apie tai, kas sukūrė pasaulį, iš kur atsiranda vaikai ir ar galima Kalėdoms gauti dovanų broliuką ar sesutę (įsivaizduokite, kaip jausis vaikas, jei iš tėčio girdės, kad vaikus atneša gandras, o mama papasakos, kad jį pirko parduotuvėje). Nevenkite klausimų apie jūsų tarpusavio santykius: paprastais žodžiais galite papasakoti, kad jums tapo sunku gyventi kartu, todėl vienas iš jūsų nusprendė persikelti į kitus namus.
Šiame amžiuje vaikai žaidžia žaidimus su lėlėmis, mėgsta piešti, lipdyti. Galite jam padėti išlieti skyrybų proceso metu susikaupusius jausmus: pažaiskite su lėlėmis „šeimą“, pasižarstykite smėliu ar pasimėtykite sniegu, pieškite įvairias terliones ant popieriaus, pagniaužykite molį. Tai konstruktyvus būdas išlieti pyktį ir liūdesį bei kitus jausmus. Pasistenkite atlaikyti viską, ką vaikas bando parodyti: net jei piešinyje, piešdamas šeimą, nenupieš jūsų ar užtušuos jūsų galvą, o gal nuplėš, suglamžys ir išmes – nesupykite ant jo ir nebauskite. Vaikas tikrai dar nesupranta jūsų motyvų, kodėl turėjote išsiskirti ir išeiti gyventi kitur, jis tiesiog pyksta, kad nėra taip, kaip buvo. Pasakykite jam, kad mylite, dažnai apkabinkite, jei vaikas leidžiasi. Laikui bėgant, jei turėsite pakankamai kantrybės, jis turėtų „atitirpti“.
REKOMENDUOJAME: bendriniai patarimai kaip padėti vaikui skyrybų metu straipsnyje Kai tėvai skiriasi: kaip jaučiasi vaikai.
Rima Breidokienė, Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
