Kai tėvai skiriasi: kaip jaučiasi vaikai (24)

Tuokdamiesi suaugę tikisi, kad jų santuoka truks amžinai, o jų vaikų vaikystė bus saldi, nerūpestinga ir lydima tik teigiamų išgyvenimų. Deja, nė vienas vaikas nėra apsaugotas nuo stresų, o skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų). Tiesa, tikslesnės statistikos apie ne santuokoje gyvenančias poras nėra, o tokių porų pastaraisiais metais daugėja.
Vaikams jų tėvų skyrybos yra vienas iš labiausiai sukrečiančių ir skausmingų išgyvenimų. Ilgus metus po skyrybų jie vis dar gali jausti psichologinį skausmą ir ilgėtis iki skyrybų buvusio šeimos gyvenimo, taip pat tikėtis, jog tėvai vėl bus kartu. Šį kartą siūlome pasižiūrėti į tėvų skyrybas vaiko akimis ir pabandyti suprasti, kaip mes galime padėti vaikams šiuo nelengvu laikotarpiu.
Skyrybos ir vaikų amžius. Maži vaikai į skyrybas reaguoja kitaip, nei vyresni vaikai: reakcija į skyrybas labai priklauso nuo vaiko amžiaus ir raidos tarpsnio, taip pat to, kokia atmosfera vyrauja šeimoje vykstant skyryboms ir po jų.
- Mažesni vaikai nepakankamai gerai supranta juos supantį pasaulį, jų pažintiniai sugebėjimai yra riboti ir jie sunkiai atskiria faktą nuo fantazijos. Be to, jie dar nemoka reikšti savo jausmų. Mažiems vaikams atrodo, kad jie yra atsakingi už tėvų skyrybas. Jie mano, kad buvo atskirti nuo savo tėčių (ar mamų), nes buvo nepakankami geri. Taip pat tėvų skyrybas išgyvenantiems mažiems vaikams būdinga baimė prarasti abu tėvus. Jie tiki, kad jei vienas iš tėvų juos paliko, taip galėtų pasielgti ir kitas.
- Vyresni vaikai aiškiau suvokia skyrybų prasmę, tėvų motyvus ir jausmus bei savo pačių vaidmenį šiame procese. Vyresni vaikai jau mažiau kaltina save, dažnai pyksta ir kaltina vieną iš tėvų už tai, kad paliko šeimą, ar pyksta ant abiejų tėvų, jei šie skiriasi abipusiu sutarimu. Vyresni vaikai gali gėdytis ir slėpti tėvų skyrybų faktą nuo draugų, nes nenori atrodyti „kitokie“, išsiskirti iš kitų.
Jei vaikas turi daug elgesio ir emocinių problemų ir jos nemažėja, kreipkis specialistų pagalbos: jam gali būti reikalinga vaikų psichoterapija, kuri padėtų įgyti labiau adaptyvų įsitikinimą apie tėvų skyrybas, prisitaikyti prie pokyčių, išsilaisvinti nuo skausmingų išgyvenimų ir atnaujinti kasdienius pomėgius. Jei jauti poreikį, nebijok kreiptis pagalbos ir pati ar pats – kuo greičiau išspręsi savo emocines problemas, tuo efektyviau galėsi padėti ir savo vaikui.
Plačiau apie tai, kaip jaučiasi tam tikro amžiaus vaikai skyrybų metu ir kaip kiekvienas iš tėvų galėtų palengvinti vaikui išgyventi skyrybas, skaitykite straipsniuose:
- Kūdikiai ir tėvų skyrybos
- 1-2 metų vaikai ir tėvų skyrybos
- 3-5 metų vaikai ir tėvų skyrybos
- 6–11 metų vaikai ir tėvų skyrybos
- Paaugliai ir tėvų skyrybos
Bendri patarimai, kaip padėti vaikui skyrybų metu ir po jų
Kada pasakyti vaikui apie gresiančius pokyčius šeimoje? Pasakyti reikia laiku: nei per anksti, nei per vėlai. Jei su vyru (žmona) dar tik svarstote skyrybų klausimą ar nesate tvirtai apsisprendę, apie skyrybas su vaiku kalbėtis dar anksti. Pasakyti savo dukrai ar sūnui apie skyrybas reikia tada, kai jūs su vyru ar žmona jau tvirtai apsisprendėte dėl skyrybų, tačiau anksčiau, nei prasideda realūs pokyčiai šeimoje, tai yra, dar prieš tai, kai, pavyzdžiui, vaiko tėvas (mama) išsikrausto iš namų. Kada būtent reikėtų pranešti vaikui apie skyrybas, priklauso ir nuo vaiko amžiaus: mažiems vaikams yra sunku įsivaizduoti, kada yra tas „po mėnesio“, bet paaugliai jau geba tą padaryti.
Kaip pranešti vaikui apie skyrybas? Žinoma, tai priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau ir čia galioja kelios pagrindinės taisyklės, kurios vaikui šiuo nelengvu periodu padeda neprarasti pasitikėjimo tėvais bei lengviau išgyventi procesą. Kad ir kaip būtų sunku, šį pokalbį aptarkite su antrąja puse ir abu jame sudalyvaukite (jei tai yra įmanoma):
- Kalbėkite su vaiku jam suprantama kalba. Ikimokyklinio amžiaus vaikams nereikia žinoti daug skyrybų detalių, bet jiems svarbu paaiškinti, jog nuo šiol mama ir tėtis gyvens skirtinguose namuose.
- Užtikrinkite vaiką, kad nors judu ir skiriatės, jūs išliksite savo vaiko tėvais ir nenustosite jo mylėję. Galite pasakyti taip: „Vienas dalykas niekada nepasikeis: tavo mama visada bus tavo mama, o tavo tėtis visada bus tavo tėtis. Tu vis dar turi šeimą, nors tavo tėvai ir yra išsiskyrę. Mes visada tave mylėsime“.
- Užtikrinkite vaiką, jog jis nėra kaltas dėl to, kad jo mama ir tėvelis skiriasi. Būkite sąžiningi ir atviri su savo vaiku ir nežadėkite to, ko nebus kurstydami šeimos susijungimo viltį: „Vaikai nesukelia tėvų skyrybų. Vaikai taip pat negali padėti mamytei ir tėveliui vėl būti kartu“.
- Paaiškinkite vaikui, kada ir kaip jis matysis su savo tėvu ar motina: „Tu matysies su tėveliu (mamyte) kiekvieną savaitgalį, tai yra, tą dieną, kurią tu neini į darželį. Jis (ji) atvažiuos tavęs pasiimti po pusryčių“. Vaikui yra be galo svarbu turėti reguliarų, pastovų ryšį su kartu negyvenančiu tėvu ar motina.
- Padėkite vaikui išreikšti jausmus, kuriuos jis išgyvena dėl jūsų su gyvenimo draugu ar drauge skyrybų. Dėl ribotų žodinių gebėjimų su ikimokyklinio amžiaus vaikais geriau bendrauti pasitelkus piešimo priemones ir žaidimus, pavyzdžiui, galite pasiūlyti vaikui vaidmenų žaidimą su lėlėmis, kuomet jis vaidins vaiką, o tu – tėvelį, kuris gyvena atskirai nuo vaiko ir jo mamytės ir atėjo aplankyti savo vaiko. Padėkite vaikui suprasti, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas žaidimo metu, pavyzdžiui: „Kaip manai, kaip jaučiasi meškiukas susitikęs su savo tėveliu?“, ir panašiai.
- Labai suprantama, kad skyrybos sukelia daug neigiamų išgyvenimų bei būtinybę spręsti įvairias praktines problemas, kaip antai tvarkyti skyrybų teisinius formalumus, galbūt ieškoti naujos gyvenamosios vietos, kitaip planuoti savo dienotvarkę ir vaiko priežiūrą. Tačiau šiuo įtemptu laikotarpiu pasistenkite emociškai nenutolti nuo vaiko, nes tai gali dar labiau sustiprinti jo baimę prarasti abu tėvus ir versti jaustis neužtikrintai dėl ateities.
Koks tėvų elgesys skyrybų metu yra nederamas? Idealiu atveju tėvai, bendraudami su vaiku skyrybų metu ir po jų, turėtų veikti kaip viena komanda. Tačiau gana retai besiskiriančios pusės geba susitarti ir išlaikyti pagarbą viena kitai, o tuo pačiu – ir vaikui. Vaikas dažnai tampa skyrybų įkaitu, o tėvai, bandydami patenkinti savo asmenines ambicijas, tik apsunkina ir taip nelengvą vaiko būseną. Štai dažniausios skyrybų metu tėvų daromos klaidos:
- Lojalumo konflikto skatinimas. Lojalumo konfliktas – tai situacija, kai vaikas pradeda bijoti mylėti abu tėvus arba išreikšti/rodyti meilę vienam iš tėvų kito akivaizdoje. Lojalumo konfliktą ypatingai kursto stiprūs tėvų tarpusavio nesutarimai ir jų bandymai į konfliktus įtraukti ir vaikus. Neretai vaikai atsiduria kovos lauke ir yra verčiami pasirinkti vieną iš tėvų.
- Bandymai įrodyti pranašumą prieš buvusį partnerį. Kartais sutuoktiniai pradeda naudotis vaiku, siekdami įskaudinti buvusį partnerį arba parodyti savo pranašumą prieš jį, pavyzdžiui, mama neleidžia vaikui susitikti su tėčiu. Toks patyrimas vaikui yra labai sunkus ir traumuojantis, ilgam palieka gilius kaltės ir/ar nuoskaudų pėdsakus.
- Vaiko tėvo ar motinos kritika. Nekritikuok vaiko tėvo ar motinos pastarajam (pastarajai) už akių ir nekonfliktuok su juo (ja) vaiko akivaizdoje. Įrodyta, kad kito iš tėvų menkinimas bei nuolatiniai tėvų konfliktai vaiko akivaizdoje labiausiai skaudina vaiką, didina jo nerimą ir nesaugumą. Jei turite probleminių klausimų, galite susitikti pasikalbėti atskirai, kai vaikas nemato ir negirdi jūsų pokalbių.
- Manipuliacijos vaiku siekiant susigrąžinti buvusį partnerį. Tam gali būti pasitelkiami įvairūs būdai: draudimai (ar grasinimai neleisti) matytis kitam iš tėvų su vaiku, bandymai pasirodyti labai geru tėvu (mama) ir taip bandyti sugraudinti (ar padaryti įspūdį) savo buvusiai antrajai pusei, bandymai paversti vaiką „šeimos taikytoju“. Dažnai šie būdai toli gražu nepadeda pasiekti geidžiamo tikslo, o vaikui yra labai žalingi, nes gali sukelti nepagrįstų lūkesčių (arba nusivilti netęsimai pažadais). Tegul būna aiški riba tarp jūsų, suaugusiųjų, santykių bei elgesio ir jūsų abiejų vaiko.
Gyvenimas po skyrybų
Tai, kad esate mama ar tėvas, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti. Pasiaukojusi mama ar pasiaukojęs tėvas, vargstantis dėl savo vaiko, jokiu būdu nėra geriausias variantas, kurį prieš akis kasdien mato vaikas.
Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo. Žinoma, jei ir ne visą gyvenimą, tai bent jau iki vaiko pilnametystės savo dėmesį reikės paskirstyti tarp vaiko ir savo asmeninių poreikių.
Tai, kad ir po skyrybų gebate užmegzti ir palaikyti santykius su draugais, vaikui yra pavyzdys, kad skyrybos ir nesantaika nėra vienintelis bendravimo modelis, o net ir po sunkių išgyvenimų galima mylėti bei džiaugtis gyvenimu.
Rima Breidokienė, Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
nelabai cia ka suziuresi, su vyru pries vestuves draugavom 6 metus, tuokemes ne is reikalo, o gimus vaikui vyras - dingo...zmogus dar pries gera pusmeti,kalbejes,kaip nori seimos, vaiko,kad tam yra pasiruoses ir t.t., dabar net nelanko to savo vaikucio...niekada nebuciau pagalvojusi,kad taip gali buti, nei jo draugai,nei mama jo tiesiog neatpazysta,o pasikeite labai labai labai staigiai...taip,kad is mano patirties - tai ziurek neziurejes, i kita zmogu neilysi, uz save daznai garantuoti negalime, tai ka jau kalbeti apie kita