Blogai jaučiasi vaikai, tikrai.. pačios tėvai skyrėsi dar mano paauglystėje tai žinot man pats pats pats skaudžiausias dalykas buvo, kad mama labai depresavo. Aš tiesiog negalėjau matyti kaip ji verkia, sielojasi, kaip ji žiūri pro langą, kai jai ėmė nesisekti gyventi vienai, nes juk virš dvidešimt metų visada turėjo žmogų šalia,o čia staiga liko su trim vaikais kaip ir viena. Visi namai ant vienos pečių, visi finansai ir moraline prasme.. visada galėjo pasitarti, žingsniuoti viena kryptimi su kažkuom nors ir pasipykdavo, nuomonės skirdavosi, bet vis ne viena, vis saugiau jausdavosi, o čia staiga viena.
Ir iš tiesų TĄ minutę kai tėtis išėjo pas kitą tikrai sielojausi kaip bus toliau, ta nežinomybė, neužtikrintumas, lyg kažkokia išdavystė, šventvagystė įvyko. Juk visą gyvenimą buvo toks gyvenimas - du tėvai. Tada likome su viena mama ir kas toliau? Na net nesugebėjau sugalvoti, kad mes kažkaip toliau gyvensime, atrodė viskas nutrūko ir manyje. Sakudu buvo ir dėl mažesnė sesės... tai čia pats skyrybų faktas, bet kai viskas nusistovėjo manyje, lyg ėmiau priprasti tai pagalvojau, kad dabar esu daug laimingesnė kai tėtis negyvena su mama, kadangi namuose įsivyravo santaika, ramybė, absoliučiai jokios įtampos.. anksčiau jie pasipykdavo, tėtis ant nervų aišku ir išgerdavo, nebūdavo itin dažnai, bet vis dėl to paskutiniais mėnesiais jautėsi didelė įtampa kuri mus visus vargino ypatingai. Tikrai, kai tėvai pradėjo gyventi atskirai ėmiau suprasti kas yra laiminga šeima. Tiesa, turėjo praeiti nemažai laiko.. viskas ėmė stotis į vežias kai mama atsigavo.. o tai buvo gal po metų ar po pusantrų. Iki to laiko ji labai sukūdo, naktim nemiegodavo, matydavau jos nerimą, pyktį ir skaudulį.. automatiškai man pyktis buvo ant tėčio, kad taip įskaudino mamą (jis jau gan ilgai turėjo kitą ir savo noru išėjo).. tad aš metus ar net daugiau laiko nesimačiau su tėčiu, nesiskambinau, o silpnumo akimirkai net prirašydavau sms bjaurių (net gėda prisiminti ko ten prirašydavau...paauglė ...)būdavo jis skambindavo, o aš jį iškoneveikdavau, visiškai nepagarba tėčiui. Bet po kiek laiko nurimau ir tada dar buvęs draugas paprotino, užteks. Padėjo susitaikyt. tiksliau man susitaikyt su ta mintim, kad kitaip nebus, o mama juk jau irgi lyg išmoko džiaugtis gyvenimu... na dabar jau nemažai laiko bendraujame su tėčiu, bet tas bendravimas vis tiek ne tas. Kitoks, vis dėl to turi jau ji savo žmoną, jos anūkus, daugiau laiko praleidžia su jais, tai ir kartais net nebūna ką šnekėt...
Aš tos nuomonės, kad jau geriau vienas didelis stresas vieną kartą, nei reguliariai daug kartų stresint vaiką. Daug didesnė žalą yra tie mažesni stresai ilgą laiką. Dabar kai prisimenu kai tėvai pykdavosi ar tėtis girtas keldavo uraganus namie. nu atrodo nieko nemuša jis, bet kabinėjasi, rėkia ant mamos... mums vaikams tikrai buvo skaudu... palįsdavau po anklode ir verkdavau per barnius... tai jau geriau besiskiriant paruošti vaiką, net gal pasitart su psichologais kaip daryt geriau, ką sakyt, kaip elgtis, kad vaiką paruošt tai situacijai ir išsiskirti ir toliau gyventi su vaikais santarvėje. Tikrai žinokit kaip ir kažkas jau rašė džiaugiuosi, kad tėvai išsiskyrė. Mama vėl džiaugiasi gyvenimu, atgijus visa, žydi, vaikšto į koncertus, spektaklius, restoraną kokį, pas drauges ir tikrai daug dažniau šypsosi nei anksčiau kai gyveno su tėčiu 
Stiprybės besiskiriančioms 
TV
