Lietuviškos mergvakario tradicijos
Ieškodami idėjų mergvakariui ir bendrai vestuvių temai jaunieji neretai pageidauja atsisukti į senąsias tradicijas bei, bent jau truputį, prisiliesti prie to, kuo gyveno mūsų protėviai - bernvakaris, o ypač mergvakaris buvo itin svarbios senųjų vestuvių dalys.
Jaunosios apraudojimas
Lietuviškas mergvakaris buvo lydimas ne tik dainų ir šokių, vainikėlių pynimo, bet ir ašarų - juk supiršta, dar visai jaunutė mergina jau labai greitai turės palikti tėvelių trobą, savo gimtąjį kaimą, mamą, seseris ir drauges bei persikelti gyventi į vyro ir jo tėvų namus. Pastarieji neretai būdavo kitame kaime, o tai reikšdavo, kad į gimtuosius namus mergina grįš ir jai brangius žmones pamatys tik kelis kartus per metus - juk daug darbuojantis, auginant vaikelius tikrai nėra galimybių vežimu dardėti tolimą kelią...
Mergvakario metu skambėjo raudos, kurias užvesdavo ir pradėdavo dainuoti vyriausioji pamergė arba merginos mama.
Į dabartinius mergvakarius merginos retai kviečiasi vyresnes moteris, tačiau tradiciniame mergvakaryje dalyvaudavo ir močiutė, mama, tetos ar vyresnės, gerbiamos kaimo moterys. Jos dalindavo santuokinio gyvenimo paslaptimis, atsakydavo į visus rūpimus klausimus, patardavo, kaip išvengti konfliktų šeimoje, kaip būti gera žmona ir mama.
Mergvakario dovanos ir veikla
Mergvakaris prasidėdavo nuo naujų batelių dovanojimo (beje, batelius dovanodavo ir jaunikis, piršlybų, kurios įprastai buvo apie 20 dienų iki vestuvių, metu). Batelyje buvo paslėptas pinigėlis, kuris turėjo lemti sotų ir laimingą santuokinį gyvenimą. Mergvakario metu taip pat tradiciškai buvo dovanojamos prijuostės, rankšluosčiai, kartais karoliai.
Vėliau mergina buvo vedama į trobą ir sodinama ant kuonkubilio arba kėdės. Merginos dainavo, vaikštinėdamos ir šokdamos aplink nuotaką bei pynė vainikus iš iš anksto nuskintų gėlių, būtinai su rūtomis - nekaltybės, doros, mergystės simboliu. Būdavo išrenkamas pats gražiausias vaikinas, kurį mergina turės užsidėti per vestuves.
Pamergės išpindavo mergiškas jaunosios kasas, visos šukavo jai plaukus ir bandė atkalbėti nuo vestuvių sakydamos, kad santuokinis gyvenimas yra sunkus, kad joms bus labai liūdna merginai išvykus.
Galiausiai pamergės uždėdavo išrinktą gražiausiąjį vainiką ir padovanodavo merginai veidrodėlį. Nuotaka turėjo pasižiūrėti į save ir per dešinįjį petį mesti šukas, kuriomis jai buvo šukuojami plaukai. Tuo metu netekėjusios merginos sustodavo jaunajai už nugaros - į kurią šukos pataikys, ta ir ištekės pirmiausiai.
Vėliau pamergės vijo siūlų kamuolį, kurį jaunoji šventės pabaigoje numesdavo išsivyti laikydama už siūlo galo. Kamuolys buvo metamas link pamergių, tai simbolizavo jų ateitį ir būsimas vestuves.
Mergvakario vaišės
Mergvakario metu merginos sunešdavo vaišes - tradiciškiausiu galima pavadinti kasos formos pyragą, kartais buvo kepamas ir vaikino formos saldus, kvietinių miltų pyragas. Taip pat buvo valgomi blynai, skryliai, duona, kastinys su bulvėmis, kepiniai su kopūstų ar grybų įdaru, barščiai, geriamas kisielius ir gira, tačiau stipresnio alkoholio buvo vengiama. Mėsiški patiekalai buvo įprastesni bernvakariui ir vestuvių šventės metu.
Mergvakario pabaiga
Šventės pabaigoje mergina atsisveikindavo su mama, giminaitėmis, draugėmis, savo tėvų namais ir visą paauglystę augintu darželiu. Kartais buvo lankomi artimiausi kaimynai, kurių mergina atsiprašydavo už netinkamą elgesį, nesuteiktą pagalbą ar nedėmesingumą.
Jaunoji padovanodavo savo austas juostas mergvakario dalyvėms ir merginos kartu suruošdavo smulkias dovanas pabroliams - dažniausiai skanumynus, austas juosteles ar nedideles puokšteles, kurias merginos įsegdavo kitą rytą į trobą atbildėjusiems pabroliams ir jaunikiui.
Megvakaris tradiciškai pasibaigdavo moterų maudynėmis pirtyje, norint apsivalyti nuo visų senų negandų ir naują šeimą sukurti švariu kūnu ir mintimis.