Higuaina parašė:
Na pačioj pradžioj tos laimės gal ir ne prūdai kai kurioms. Bet bent jau aš nuteikiu save, kad viskas lb lb laikina. Grįš ir ta sveikata, ir miegas, ir kampų šveiti…
Tikrai gris! Ir gris per greitai. Kazkada burbejau kolegei, kad pavargau nuo nesibaigiancio bardako namie. Sakydama bardako, turiu omeny savaite nesulankstytus skalbinius, sukuista virtuve, namus, pilnus trupiniu, menesiais nevalytas dulkes atokesnese vietose, zaislus VISUR. Ir ji man pasake - dziaukis tuo bardaku, nes daug liudniau bus, kai sedesi svariuose, bet tyliuose ir tusciuose namuose.
Dekreto metu tikrai pasiilgdavau isejimu kazkur, socialinio gyvenimo. Ir jis grizo, bet man kartais daug mieliau su pizamom namie praleisti visa sekmadieni ar penktadienio vakara eiti ne i miesta su bendradarbiais, o su vyru ir vaiku pasiimti maisto i namus, isijungti koki filmuka ir tinginiauti visa vakara. Noriu sita laika praleisti su vaiku, nes zinau, kad situ metu neatsuksi, o jis auga taip greitai.
Niekada neturejau iliuziju apie tevyste, bijojau jos, bijojau nepamilti savo vaiko, bijojau nustumti save savo pacios gyvenime i antra plana. Bet nuo gimimo priemiau tevyste kaip savo viso gyvenimo atsakomybe savo vaika auginti laiminga. Taip, buvo sunku, bet gyvenom po viena diena per karta. Jei budavo sunkesne, sakydavom, na, isgyvenom, rytoj gal bus lengviau. Kartais budavo, kartais ne. Bet matesi, kad pastangos ne veltui, kad vaikas laimingas, sveikas, o tai man paciai yra didziausia laime.
Vien jau tai, kad jis sveikas man lygu laimejimui loterijoje. Na, neissimiegi nakti, tai pailsi diena. Niekada nera vienodai blogai ir vienodai sunku. O va tie, kuriems pasiseka maziau, kurie diena nakti rupinasi serganciu vaiku, kurie zino, kad rytoj bus geriau tik per stebukla, jiems isties yra sunku. Ir tai, tie tevai kazkaip randa savy jegu eiti i prieki ir dar kazkuo pasidziaugti.
Visas mamas labai palaikau tevystes sunkumuose ir labai dziaugiuosi, kai sutinku tokiu, kurios randa vidines motyvacijos save nuteikti teigiamai❤️
Vaikas
