MAMOS ISTORIJA. „Diagnozė – nevaisingumas: to nepamiršiu niekada“

Prostock-studio | Shutterstock.com

Šiandien kalbu ne todėl, kad labai noriu prisiminti. Šiandien kalbu, nes noriu įkvėpti visas būsimas mamas, kurios laukia. Laukia ir tiki. Arba laukia, tačiau jau praradusios viltį. Mamos, jūs nesate vienos. Aš taip pat laukiau...

Pastojimo kelias – ilgas, kartais – be vilties

Mano pastojimo kelias prasidėjo dar gerokai prieš man pastojant, kai išgirdau diagnozę „nevaisingumas“. Ši diagnozė įstrigo mano galvoje ilgam. 

Dar paauglystėje, nesulaukusi mėnesinių, apsilankiau pas gydytoją. Tuo metu man buvo 17 metų, niekas negalėjo nustatyti ligos. Gydytojai skėsčiojo rankomis, nesuprasdami, kas man yra. Tačiau be diagnozės nelikau. 

„Jums – policistinių kiaušidžių sindromas“

Be to, gydytojai iš karto priminė, kad su pastojimu bus problemų, pirminis nevaisingumas, tad, norint pastoti, reikės kreiptis į vaisingumo specialistus. O vienintelis galimas „gydymas“ – kontraceptinės tabletės. Taip ir gyvenau ilgą laiką.

Gydytojai dėl diagnozės nesutarė

Susipažinau su nuostabiu vyru, planavome vestuves. Likus keliems mėnesiams iki vestuvių nutraukiau kontraceptines tabletes ir apsilankiau pas garsųjį vaisingumo specialistą. Gydytojo teigimu, pastoti pavyks greitai, kraujo tyrimai neblogi, tikėtina, kad policistinių kiaušidžių sindromas (PKS), bet abejojo. Ilgainiui, kiek lankiausi pas kitus gydytojus, visi abejojo ta diagnoze, tačiau tikslios nustatyti negalėjo. 

2017–2018 metai

Pirmoji stimuliacija: daug vilties ir svajonių

Pradedame pirmąją stimuliaciją, vaistų gėrimas, leidimas. Daug vilties, svajonių, važiuojame į gimtadienį, neleidžiu sau išgerti net gurkšnelio vyno (nes, tikėtina, jau laukiuosi).

Prieš gimtadienį pasidarau nėštumo testą – neigiamas, galvoju, nieko tokio, dar anksti, nesureikšminau, nes dariau jį ne ryte. Tačiau ryte tas pats: testas baltut baltutėlis.

Po kelių dienų sulaukiau mėnesinių ir ašarų upės. Bet tuo metu sulaukiau ir didelio palaikymo iš vyro, kad „nieko tokio, pabandėme tik kartą, nestresuok, kitą kartą tikrai pavyks“. 

Kupini jėgų, naujų vilčių bandome vėl

Ir vėl kupini jėgų, naujų vilčių, startuojame: su antra stimuliacija, trečia, ketvirta, penkta, šešta ir galiausiai septinta.

Kaskart ašaros, nerimas ir gilus liūdesys. Emocijos paimdavo viršų. O kai atvažiuoji į giminės balių, visi aplinkiniai tik ir klausia, „kada jau supsite savo vaikelį“. Jums turbūt tik karjera ir kelionės galvoje?

Tuo metu taip užspausdavo širdį, norėjosi tik kaukt iš sielvarto. Ir tiesiog pavykdavo tik palinksėti, nes žinojau, jei bandysiu kažką sakyti, tai ašaros pabirs kaip pupos. 

2019–2020 metai

„Gal man dar papildomai išsitirti ar apsilankyti pas genetikus?“

Gydytojas atostogavo, negalėjo priimti, o laukti nenorėjome, todėl pakeitėme kliniką. Pirmas mano klausimas: „galbūt išsitirti kažką dar ar apsilankyti pas genetikus, hematologus“? Gydytojas patikino, kad nebūtina, bandome IUI.

Prasidėjo vaistų gėrimas. Vienoje iš apžiūrų pastebėjo, kad užaugo per daug folikulų, negalime tęsti, nes didelė tikimybė daugiavaisio nėštumo (net 5 folikulai buvo, o tai reiškia tikimybė susilaukti 5 vaikų). Todėl gydytojas pasiūlė IVF.

Tuo metu IVF man skambėjo tarsi keiksmažodis, kai iki tol aplinkiniai kalbėjo, kad „dirbtinis apvaisinimas“ – tai ėjimas prieš Dievą. Kitų žmonių įsitikinimai tikriausiai buvo mane paveikę. Bet nenorėjau mesti pradėto kelio, ypač kai gydytojas patikino, kad, tikėtina, jau dabar tikrai pavyks. Sutikau daryti IVF. 

„Atsisėdau į automobilį ir žiūrėjau į vieną tašką“

Išėjau iš klinikos, atsisėdau į automobilį ir žiūrėjau į vieną tašką. Galiausiai paskambinau vyrui ir bekalbėdama apsiverkiau taip, kad negalėjau normalaus sakinio suregzti.

„Puikios naujienos, tačiau džiaugiausi neilgai“

Punkcija praėjo gerai, po kelių dienų įsodino vieną embrioną (šaldyti neliko). Reikėjo laukti 10 dienų. Jos tęsėsi amžinybę.

Nėštumo testus pradėjau gadinti gerokai anksčiau, ir jau matėsi vaiduokliai. Kiek buvo laimės, tiesiog skraidžiau, jau neatsiminiau savęs tokios laimingos. Patvirtinti nėštumui reikėjo priduoti kraują (HCG tyrimas). Puikios naujienos: kraujas patvirtino, kad laukiuosi.

Po dviejų dienų reikėjo kartoti, sekti dinamiką. Po dviejų dienų padvigubėjo ir jau buvo 200, dar po dviejų dienų, pasidarius kraujo tyrimą, pamačiau 257, nedvigubėjo. Rašau gydytojui, atsako, kad, tikėna, jog nesivystantis nėštumas. Pakartojus po kelių dienų, HCG – 260. Viskas, pabaiga...

Gydytojas rašo: nesivystantis, nutraukti vaistus ir laukti mėnesinių, o po kelių mėnesių atvykti vizitui. Žemė slydo iš po kojų. Atsisėdus darbe tualete kūkčiojau iki negalėjimo.

„Ar gali būti, kad pastojau?“

Slinko laikas, sulaukiau mėnesinių. Praėjo geras mėnuo, visai atsigavau, pradėjau dėliotis naujus planus. Tačiau netikėtai sudurdavo pilvo apačią, prasidėjo kraujo tepimai. Pirma mintis: nėštumas? Nes po ano karto pas gydytoją dar nebuvau, kraujo tyrimo kartoti neliepė. Nuvažiavau priduoti kraujo, HCG – virš 2 000, reiškia nėštumas yra... Bevažiuojant namo pradėjo temti akyse, grįžau ir vos nenualpau, iškviečiau greitąją. Deja, tai buvo negimdinis nėštumas, operavo.

„Ir vėl IVF, ir vėl – biocheminis nėštumas“

Praėjo pusė metų, kai nusprendžiau ir vėl pasidaryti IVF. Jau nebaugino manęs niekas, nė kitų žmonių nuomonės. Pasidaremė dar vieną IVF, paskirtą dieną NT buvo teigiamas. Po kelių dienų nėštumo testai bluko, o tai reiškia – biocheminis nėštumas. 

Antras bandymas – biocheminis. Trečias bandymas – biocheminis. Tuo metu gydytojo klausiu, gal papildomai kažką išsitirti? Galbūt imunologiniai dalykai kalti? Išjuokė... Pasakė, kad tai nesąmonės, nepagrįsta.

„Išvadas pradėjau daryti pati“

Bet aš užsispyrusi, supratau, kad jau vien tik gydytoju pasikliauti negaliu, kad turi būti paaiškinimas mano nesėkmių. Pati pasidariau begalę tyrimų. Atradau problemą imuniniuose, būtent natūralieji kileriai buvo per aukšti. Tai reiškė, kad embrioną užpuola pats organizmas, priima jį kaip svetimkūnį. 

2020 metų ruduo–žiema

„Paskutinis turimas užšaldytas embrionas“

Prieš tai kažkiek pasidomėjau, kaip sutvarkyti imuninius nesklandumus, ir startavome. Įkėlė, ir valio: po 7 dienų nėštumo testai ryškiausi, HCG augimo dinamika – puiki.

Apsilankiau 5 nėštumo savaitę pas gydytoją, širdutės plakimo nėra, bet tam dar anksti, tad nenusiminiau. Grįžau po dviejų savaičių, plakimas yra, bet per silpnas. Ir vėl žemė slydo iš po kojų.

Reikėjo atvykti dar po savaitės. Visą tą savaitę tiesiog drebėjau, bet ir jaučiau visus nėštumo požymius, tikėjausi geriausio. Deja...

Gruodžio 23 d., prieš pat šv. Kalėdas...

Nesivystantis nėštumas, operacija, tuštuma.

2021 metai

„Vidinis balsas sako: pasidaryk nėštumo testą“

Apsilankiau pas gydytojus dėl pooperacinio gijimo. Po kelių mėnesių laporoskopijos operacija, patikrina viską, viskas puiku. Dar susileidžiu vaistų imuniniam fonui numalšinti. 

Gyvenu savo gyvenimą, be planų, tiesiog ilsiuosi, nes pavargau. Mėnesinės, kaip visada, nereguliarios, bet vis galvoju, prasidės naujas ciklas, nauja pradžia, gal ir natūraliai pavyks. Staiga supratau, kad mėnesinių jau senokai nebuvo. Iš vakaro – šventė su draugėmis, o ryte atsikėlus vidinis balsas tarsi sako: pasidaryk nėštumo testą. 

„Nėštumo testas... dvi juostelės...“

Žiūriu į testą ir netikiu. Bėgu žadint vyro, jis išpūtęs akis sako „važiuok priduoti kraujo“. Kraujas parodė, kad nėštumui 4 savaitės. Po visų nesėkmių bijojau, tad tą pačią dieną nuvažiavau pas gydytoją. „Sveikiname, nėštumas vietoje, atvykite po kelių savaičių.“

Dvi savaitės – kaip amžinybė. Kas 2 dienas stebėjau HCG dinamiką. Drebėdama apsilankiau pas gydytoją, guliu, o ji apžiūrinėja ir tyli. Po kažkurio laiko sakau: „Jūs netylėkit, kažkas blogai?“ 

„Sveikinimai, jūs laukiatės dvynukų!“

Dabar mano dvynukai jau bėgioja po namus. Sėkmė atėjo, kai mažiausiai to tikėjausi. Dabar aš pagaliau – mama.

Linkiu kiekvienai moteriai nepasiduoti einant šiuo keliu, neprarasti savęs, neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Kartais tereikia išlaukti. Tikėtis ir būti kantriai. Gali būti, kad gyvenimas apdovanos, kai mažiausiai to tikėsitės. Taip nutiko ir man.

nevaisingumas, nevaisingumo gydymas, galimybės pastoti