1–2 metų vaikai ir tėvų skyrybos (21)

Skyrybos mažylio akimis. Ir motorinė, ir pažintinė, ir socialinė raida antraisiais gyvenimo metais labai pažengia į priekį, vaikas jau pradeda naudoti kalbą savo poreikiams ir emocijoms išreikšti. Nors metų vaikas moka parodyti savo emocijas, valdyti jas – ypač pykčio priepuolius – jam sekasi sunkiai. Gerėja ir vaiko atmintis, tačiau kol kas tai – tik trumpi regimieji vaizdiniai arba emocijos, kurias sukelia pažįstamos sensorinės patirtys: kvapai, garsai, prisilietimai, vaizdai, skausmas.

Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenį (o ne save kaip dalį mamos), pradeda skirti „tu“ ir „aš“, tačiau tuo pat metu atsiranda ir išsiskyrimų su jam artimiausiais žmonėmis baimė.

Vaiko mąstymas antraisiais gyvenimo metais dar labai ribotas ir jis nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės bei ryšių tarp įvairių įvykių (pavyzdžiui, tokio amžiaus vaikas neįžvelgia loginio ryšio tarp tėvų konfliktų ir tėvo ar mamos išėjimo iš namų). Tėvų skyrybas šio amžiaus vaikai taip pat supranta labai ribotai: jie suvokia, kad vieną iš tėvų mato rečiau, bet nesupranta, kodėl.

Tam, kad šio amžiaus vaikai jaustųsi saugūs, jiems yra labai svarbus mamos (tėvo) buvimas šalia. Jei vieną iš tėvų vaikas pradeda matyti rečiau, jis pradeda bijoti, kad ir kitas gali „dingti“. Šis patyrimas vaikui labai skausmingas. 1-2 metų mažyliai į tėvų skyrybas gali reaguoti perdėtu verkimu, irzlumu, atrodyti neramūs, būti prilipę prie mamos (tėvo), nenorėti atsiskirti ar paleisti net ir per žingsnį. Jie gali tapti agresyvesni, pavyzdžiui, pradėti dažniau kandžiotis ir muštis; dėl pokyčių šeimoje jie gali jaustis labai pikti, bet dar nesupranta, kodėl taip jaučiasi.

Patarimai tėvams, likusiems gyventi su vaiku. Geriausia būtų, jei vaikas liktų gyventi su tuo iš tėvų, kuris juo daugiausia rūpindavosi iki skyrybų (paprastai tai būna mama). Jei šiuo periodu mama tampa fiziškai ir emociškai neprieinama, vaikui ateityje gali būti sunku išlaikyti pusiausvyrą tarp autonomijos ir priklausomybės, t.y., jis gali tapti arba perdėtai priklausomas nuo kitų žmonių, arba atvirkščiai – labai savarankiškas ir vengti kreiptis pagalbos, net kai jos tikrai reikia.

Stenkitės, kad vaiko priežiūra šiuo laikotarpiu būtų kuo pastovesnė ir kad labai nesikeistų jį prižiūrintys asmenys. Jeigu vaikas rodo poreikį, leiskite jam turėti kokį nors nusiraminimo objektą („mylimuką“), pavyzdžiui, meškiuką ar užklotėlį. Stenkitės kuo jautriau atsiliepti į vaiko poreikius ir neleiskite jam ilgai verkti be atsako. Taip pat turėkite galvoje, kad dėl išgyvenimų ir neigiamų emocijų pertekliaus gali sustoti ar lėčiau vykti jo raida: vaikas gali vėliau pradėti vaikščioti, kalbėti, gali atkakliai nesimokyti šlapintis ar tuštintis į puoduką. Būkite kantri (kantrus) savo mažyliui.

Stenkites palaikyti vaikui įprastą dienotvarkę. Jei jis grįžta prie elgesio įpročių, kurie jam buvo būdingi anksčiau (pavyzdžiui, vėl pradeda gerti iš buteliuko, nors jau moka gerti iš puoduko, dažnai prašosi ant rankų), negėdinkite jo už tai ir nebarkite. Šiuo elgesiu vaikas dažniausiai nori pasakyti, kad jis jaučiasi nesaugus ir jam reikia paguodos. Pasistenkite praleisti kuo daugiau laiko su savo vaiku – kartu žiūrėkite knygutes, žaiskite, eikite į lauką. Dažnai apkabinkite vaiką ir rodykite jam savo meilę.

Patarimai tėvams, gyvenantiems atskirai nuo vaiko. Kuo vaikas labiau auga, tuo labiau suvokia laiko tėkmę, geriau įsimena ritualus, tai yra, kas po ko seka. Ritualai kiekvienam vaikui suteikia saugumo, o mažyliui, patyrusiam tėvų skyrybas, saugumo reikia dar daugiau. Gerai, jei savo apsilankymus galite pasiplanuoti taip, kad jie vyktų tuo pačiu metu: pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį 11 valandą arba du kartus per savaitę tomis pačiomis dienomis ir valandomis. Pasiderinkite su vaiką auginančia mama ar tėčiu, kada būtų geriau ateiti, kad vaikas tuo metu nebūtų labai pavargęs ar neišderintumėte visos jų dienotvarkės.

Būkite pasiruošę, kad vaikas gali būti piktas, nenorėtisu jumis likti, imti muštis ar spardytis, kandžiotis. Negalvokite, kad buvęs gyvenimo draugas ar draugė nuteikia vaiką prieš jūs: tokiu būdu vaikas gali parodyti savo paties išgyvenamą pyktį ir liūdesį dėl to, kad tu išėjai gyventi kitur. Stenkitės būti kantrus (kantri), nesusierzinkite. Galvokite apie tai, kaip sunku turėtų būti vaikui, jei jis savo emocijas reiškia tokiu būdu.

Kita vertus, šiame amžiuje pykčio protrūkiai – natūrali raidos dalis. Dažnai išsiskyrę tėvai jaučiasi kalti, kad paliko savo vaiką, todėl ima jam nuolaidžiauti, pirkti dovanas, vaiko emocijas bandydami sušvelninti ir užglaistyti. Tokiu būdu vaikas gali pramokti manipuliuoti.

REKOMENDUOJAME: bendriniai patarimai kaip padėti vaikui skyrybų metu straipsnyje Kai tėvai skiriasi: kaip jaučiasi vaikai.

Rima Breidokienė, Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt