ADHD mergaitėms: kodėl jis gali likti nepastebėtas?

Ji netrukdo pamokų, nelaksto po klasę ir nėra tas vaikas, kurį mokytoja nuolat turi raminti. Tačiau jai sunku susikaupti, ji pamiršta užduotis, dažnai „paskęsta“ savo mintyse, sunkiai planuoja laiką ar labai stengiasi paslėpti kylančius sunkumus. ADHD mergaitėms gali atrodyti kitaip, todėl dalis jų pagalbos sulaukia gerokai vėliau.

Naujas daugiau nei 70 tūkst. vaikų apėmęs tyrimas dar kartą atkreipė dėmesį į ADHD diagnozavimo skirtumus tarp berniukų ir mergaičių. Tyrėjai nustatė, kad kai kurioms mergaitėms diagnozė gali vėluoti ne vienerius metus, o papildomų kliūčių kyla daugiakalbėse ir imigrantų šeimose.

Mergaičių sunkumus pastebėti gali būti sunkiau

ADHD, arba aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, gali pasireikšti nedėmesingumu, hiperaktyvumu ir impulsyvumu, tačiau šių požymių derinys bei ryškumas skirtingiems vaikams nėra vienodas.

Viena priežasčių, kodėl mergaitės gali likti nepastebėtos, – jų sunkumai ne visada taip aiškiai matomi aplinkiniams. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad mergaitėms dažniau gali dominuoti mažiau išoriškai pastebimi nedėmesingumo simptomai, o diagnostikos modeliai istoriškai daugiausia formuoti pagal berniukams būdingesnį ADHD vaizdą.

Todėl mergaitė nebūtinai bus itin judri ar trukdys pamoką. Jos sunkumai gali labiau atsiskleisti kaip išsiblaškymas, užmaršumas, sunkumas organizuoti veiklą, užbaigti užduotis ar išlaikyti dėmesį.

Naujas tyrimas apėmė daugiau nei 70 tūkst. vaikų

Oslo universiteto ir Rytų Anglijos universiteto mokslininkai analizavo 70 102 Norvegijos vaikų duomenis. Jie lygino tėvų nurodytus vaikų dėmesio sunkumus su oficialiai sveikatos sistemoje registruotomis ADHD diagnozėmis.

Ypač išsiskyrė daugiakalbėse šeimose augančios mergaitės.

Jei motinos pagrindinė kalba buvo ne norvegų, mergaitėms ADHD vidutiniškai buvo diagnozuojamas beveik 2,5 metų vėliau nei mergaitėms, kurių motinos kalbėjo norvegiškai.

Šiose šeimose skirtumas tarp berniukų ir mergaičių diagnozavimo amžiaus siekė beveik penkerius metus.

Dėmesio sunkumų buvo, tačiau diagnozių – ne daugiau

Tyrėjai pastebėjo dar vieną įdomų dalyką. Daugiakalbių šeimų tėvai dažniau nurodė vaikų dėmesio sunkumus, tačiau patys vaikai ADHD diagnozę gaudavo ne dažniau nei vienakalbėse šeimose augantys vaikai.

Mokslininkai pabrėžia, kad jų tyrimas tiksliai neatsako, kodėl atsiranda toks skirtumas.

Tarp galimų paaiškinimų jie mini kalbos ir kultūrinius barjerus, skirtingą šeimų supratimą apie ADHD, stigmą, sunkumus orientuojantis sveikatos sistemoje bei tai, kad standartiniai vertinimo klausimynai ne visose kultūrinėse ir kalbinėse grupėse gali veikti vienodai.

Problema – ne tik daugiakalbėse šeimose

Nors naujausiame tyrime daugiausia dėmesio skirta daugiakalbystei ir imigracinei aplinkai, vėlesnis ADHD atpažinimas mergaitėms nėra nauja problema.

2024 m. Švedijoje atliktas didelis populiacinis tyrimas parodė, kad moterims ir mergaitėms ADHD diagnozė bei gydymas vidutiniškai buvo registruojami maždaug ketveriais metais vėliau nei vyrams ir berniukams.

O 2026 m. publikuotame straipsnyje apie paauglių mergaičių ADHD pabrėžiama, kad ankstyvesniam atpažinimui trukdo ir ilgą laiką vyravęs „berniukiškas“ šio sutrikimo modelis.

Į ką tėvams verta atkreipti dėmesį?

Vien išsiblaškymas, užmaršumas ar sunkumas atlikti namų darbus savaime nereiškia, kad vaikas turi ADHD. Diagnozei reikalingas išsamus specialistų vertinimas, o simptomai turi būti nuolatiniai, pasireikšti daugiau nei vienoje aplinkoje ir reikšmingai trukdyti kasdieniam vaiko gyvenimui.

Tačiau jei sunkumai kartojasi ilgą laiką, matomi ir namuose, ir mokykloje bei trukdo mokytis, bendrauti ar atlikti kasdienes užduotis, jų nereikėtų ignoruoti vien todėl, kad vaikas yra ramus ir „nekelia problemų“.

Naujojo tyrimo autoriai būtent tai ir akcentuoja – laiku neatpažinus sunkumų vaikas gali ilgiau negauti jam reikalingos pagalbos mokykloje, namuose ir sveikatos sistemoje.

Šaltiniai: „Journal of Attention Disorders“, University of East Anglia, „Nature“, „Journal of Child Psychology and Psychiatry“.