Ar patinka žaisti su vaikais? Ar apskirtai patinka žaisti?

 Renata Cikanaitė Projekto tėvams „Tėvai ryšyje“ autorė
www.tevairysyje.lt 

Dar ir šiandien prisimenu, kaip kiekvieną kartą palengvėdavo, kai išgirsdavau vaikų tėtį sakant „mes varom į žaidimų aikštelę“. Galvodavau „ačiū Dievui, vaikams bus faina ir nereikės man ten su jais eiti“.

Tuo metu pasitenkinimą laiku su vaikais jausdavau juos nešiodama, migdydama, maitindama, pasakodama ką nors jiems. Matydama, kaip jie užmiega, sotūs laimingai ropinėja, jausdavau vidinę palaimą. Bet eiti žaisti su jais man atrodė nuobodu. Aš nuoširdžiai nesuprasdavau, kas ten galėtų būti įdomaus. 

Vieną dieną tėtis negalėjo eiti žaisti su vaikais

Vieną dieną atsitiko taip, kad vaikų tėtis nebegalėjo jų vesti į žaidimų aikštelę. Teko eiti man. Laikiausi šalia, kad jeigu griūtų ar dar kažkas nejaukaus atsitiktų, aš būčiau arti. Sekiojau iš paskos, pavalydavau drabužius, ištraukdavau iš krepšio ir pasiūlydavau traputį, užkeldavau, kur patiems buvo sunku užlipti.

Nežinodama, kur save padėti, pamačiau sūpynes. Atsisėdau. Pradėjau suptis. Kažkuriuo momentu kūnas prisiminė seniai patirtą malonumą ir kojos pačios pradėjo lankstytis, vis stipriau ir aukščiau. Galiausiai įsisupusi, pakilusi aukštai, pajutau, kad šypsausi ir noriu dar. To vėjo plaukuose, tų žnybtelėjimų kūne, to jausmo, kad laisva ir skrendu. 

Naujo etapo pradžia, arba kaip žaisti su vaikais

Tai buvo naujo etapo pradžia. Dabar, kai vis dar palydžiu jau didelius vaikus į žaidimų aikštelę, visur užsiropščiu viena iš pirmųjų. Lipu, supuosi, lendu, suku, bėgu, vejuosi.

Bet straipsnį buvau sugalvojusi ne apie tai. Taigi grįžtu prie pirminės idėjos. Kaip leisti laiką su mažais vaikais, kurie žaidžia tikrai daug, jeigu mums aktyvūs lauko žaidimai nepatinka? 

Visų pirma, išsiaiškinkite, ar patinka. Tikriausiai mano pavyzdys vis dėl to turėjo būti šio straipsnio dalis, nes tai yra apie tai, kaip galim galvoti, kad kažkas nepatinka, o iš tikrųjų tik kažkada seniai esame sau uždraudę žaismingumą ir iškeitę jį į suaugusiųjų pasaulyje taip vertinamą rimtumą ir santūrumą.

Kaip išsiaiškinti, ar jums patinka žaisti?

Geriausias būdas išsiaiškinti – bandant. Sukiškite rankas į smėlį, atsisėskite ant sūpynių, pasirašykite vienam ratui. Niekas iš viso šito jums neturi patikti. Tačiau gali. Jeigu pajusite viduje bundantį vėjavaikiškumą, tai daugiau įžvalgų čia ir nebereikia. Tikiu, kad idėjų žaidimui netrūks.

O ką, jeigu pabandžius nepatinka? Jeigu nepatinka lakstyti? Skaityti? Arba stalo žaidimus žaisti? Jeigu nepatinka dėlionės? Jeigu kaladėlės – nuobodu? Jeigu lėlės plaukų šukavimas netraukia?

Ir šalia to dar žinome, skaitėme, girdėjome, kad su vaikais žaisti reikia, taip kuriamas ryšys, taip kuriamas santykis. Tada ne tik kad nuobodu, bet dar ir jaučiame kaltę, kad nedarysime taip, kaip reikia. 

Vaikai kviečia žaisti, nes nori priklausyti

Turiu jums vieną kortą užantyje. Vaikai nori priklausyti. Jie mus kviečia į savo (žaidimų) pasaulį, nes tai yra tai, ką jie moka daryti. Jeigu jaučiame, kad į jų pasaulį kiekvieną kartą einame per kančias ir atsinešame kaltės jausmą – mes su vaikais tuo ir pasidalinsime: nenoru ir kalte.

Svarbu ne tik žodžiai. Daug svarbiau mūsų kūno kalba, mūsų gestai, veido išraiška, galiausiai, kaip mes jaučiamės. Vaikai pajus mūsų tikrąją būseną dar net nepradėjus žaisti. 

Apsikeiskime žaidimais – pakvieskime vaikus į savo pasaulį

O ką, jeigu vietoje to, kad verstume save daryti tai, ko nenorime, mes pasikviestume vaikus į savo pasaulį? Ten, kur mums įdomu, tai, kuo mes gyvename, tai, nuo ko žiba mūsų akys. Vaikai nori jaustis reikalingi ir turintys vietą mūsų gyvenime. Mes tai jiems galim duoti dviem būdais: eidami pas juos arba pasikviesdami juos pas mus.

Gyvenimas nuolat kinta, bus etapų, kai svečiuosimės pas vaikus, juos pakeis laikas, kai vaikai daugiau laiko bus pas mus, ateis dar kiti laikai, kai mes kartu atrasime naujų bendrų būdų būti. 

Tėvystė – tai ne savęs atsisakymas dėl vaikų

Mes dažnai tėvystę sutapatiname su aukojimusi, savęs atsisakymu dėl vaikų. Yra situacijų ir etapų, kurie to reikalauja. Maži vaikai nuo mūsų priklauso fiziškai: ar pavalgys, ar miegos, ar nusiramins priklauso tik nuo to, ar šalia bus suaugęs, kuris padės visa tai gauti.

Tačiau daug kitų situacijų neprašo mūsų aukotis. Mes patys pasirenkame lygtį, kurioje gali būti patenkinamas tik vaikas arba mes, ir, aišku, renkamės vaikus. Tokiose situacijose aš mokausi gyventi sinchronu, tai yra kartu su vaikais. Jie kažko nori, tai klausiu savęs, o ko noriu aš, ir tada kartu ieškom, kaip visus mus įtraukti į sprendimą.

Kaip skirstyti laiką, kad ir aš, ir vaikai būtų laimingi

Gal visiems laiką išdaliname po truputį, o gal šį kartą spręs vienas, o kitų sprendimo teisė bus kitą kartą, o gal šiandien kažkas dosnus ir jaučia, kad gali savo eilę padovanoti? Čia ne taip tikslu, kaip matematikoje, ir tikriausiai nesigaus niekada visiems labai visko tiksliai po lygiai. Bet to ir nereikia.

Mes mokomės atsakymą pajusti vidumi. Ar šitoje situacijoje aš, kiekvienas iš mūsų, jaučiamės, kad iš esmės mes buvome pamatyti, išgirsti, priimti? Ar turėjome erdvės sau? Ar šis momentas buvo tik apie išgyvenimą, ar mes jame gyvenome, kartu su vaikais, neatidėliodami, kada jie užaugs arba kada mes galėsime sau tai leisti? 

Žaidimas yra tik viena iš bendravimo formų. Gamtoje formų yra daug ir tikriausiai ne be reikalo. Kad kiekvienas susirastume savąją.