Kaip nuraminti verkiantį vaiką? 13 mažų gudrybių

Riksmai ir ašaros – įprastas reiškinys namuose, kuriuose yra mažų vaikų. Tai – būdas atsikratyti emocinės įtampos, kai mažylis dėl ko nors nusiminęs, įsižeidęs ar yra tiesiog pavargęs. Kartais tikrai geriau nesikišti ir leisti vaikui išsiverkti, tačiau pasitaiko, kad ašaros būna ne laiku ir ne vietoje: pavyzdžiui, viešajame transporte ar šiaip žmonių apsuptyje, kai jūs labai skubate, o ašaroms nėra laiko. Ką daryti, kad ašarėlės nevirstų isterija?
 
Štai kelios gudrybės:
 

1. Sugalvokite kokią nors „rimtą“ priežastį, dėl kurios reikėtų ašaras atidėti vėlesniam laikui. Atsižvelkite į konkrečią situaciją ir improvizuokite: „Oi, debesėliai renkasi, nėra kada verkti, reikia greičiau bėgti į lauką, nes pradės lyti ir negalėsime pasivaikščioti.“ Visa gudrybė ta, kad jūs nedraudžiate vaikui verkti ir nenuvertinate jo ašarų. Vaikas jaučia, kad jį supranta ir priima, ir nusileidžia.
2. Pamėginkite verkimo metu pažadinti vaiko sąmoningumą. Pavyzdžiui, paprašykite jo verkti tyliai tyliai, kad nepažadintų vežimėlyje miegančio kūdikio. Jeigu vaikas pamėgins patenkinti jūsų prašymą, verkti „iš tikrųjų“ jis jau nebegalės – tiesiog truputį paašaros, patrauks nosį ir nusiramins. Patenkinti lieka abu: vaikas – kad išreiškė savo jausmus, mama – kad viskas nevirto isterija.
3. Labai dažnai nutinka taip, kad isterija prasideda būtent todėl, kad mama į ją kreipia ypatingą dėmesį, todėl šiuo atveju padėtų paprastas ignoravimas. Tiesa, elgtis taip reikėtų tik tipiškose situacijose: pavyzdžiui, jeigu mažylis visada kelia skandalą, kai reikia dėtis kepurytę ar sėsti į vežimėlį. Nelaukite protesto, o kai ateis „tas momentas“ – nukreipkite vaiko dėmesį kur nors kitur (paklauskite, ar jam patiko vienas ar kitas filmukas, kuo vardu buvo tas ar kitas veikėjas, paprašykite padeklamuoti eilėraštuką, patikslinti, kokius žaisliukus imsite su savimi į lauką ir pan.). Naujomis ir nežinomomis aplinkybėmis vaikas mamos abejingumą gali suprasti neteisingai – juk jam iš tikrųjų gali reikėti jūsų palaikymo.
4. Užuot skubinę vaiką greičiau apsirengti, pažaiskite su juo „skubutį“: greitai padarykite viską, ką reikia (aprenkite, išeikite iš vaikų žaidimų aikštelės ir pan.). Maži vaikai paprastai ir suvokti nespėja, kas įvyko, o viskas jau padaryta, ir priežasties ašaroti jau nebėra.
5. „Dantų užkalbėjimas“ – dar vienas gana efektyvus metodas, padedantis ne tik išvengti skandalo, bet ir nuslopinti jau prasidėjusį. Gudrybė ta, kad reikia „numušti“ blogą nuotaiką savo monologu. Kalbėkite ir kalbėkite nesustodami: vaikas įsiklausys ir nutils. Svarbiausia – kalbėti emocionaliai ir apie ką nors įdomaus mažyliui. Jeigu pavyks keletą minučių išlaikyti vaiko dėmesį, per tą laiką ašarų priežastis greičiausiai jau bus pamiršta.
6. Blogą nuotaiką galima nuvyti ir pakutenimu, nestipriu pažnaibymu ir mimikomis. Svarbiausia – nepraleisti momento, kai isterijai dar galima užkirsti kelią. Jeigu vaikas jau verkia – geriau nerizikuoti, nes tokie bandymai prajuokinti suerzins dar labiau.
7. Dar vienas populiarus metodas – staiga parodyti ką nors įdomaus (dėmesio atitraukimas). Tai gali būti bet kas – praskrendantis drugelis, lėktuvas aukštai danguje ar bėgantis šunelis. Galima nukreipti vaiko dėmesį į jo paties kūną ir pojūčius: „Atrodo, tau blakstiena iškrito. Atspėk, iš kurios akytės. Nuimkime ją, kad netrukdytų verkti.“
8. Jeigu pamatyti šunelio arba drugelio nepavyko, arba jeigu tai iš viso buvo mamos vaizduotės vaisius, galima pasinaudoti realiu daiktu, kuris sudomintų vaikutį. Praverstų su savimi nešiotis mėgstamą vaiko žaisliuką ar bloknotėlį su flomasteriais, ar kokį nors skanėstą, kuris padėtų greitai nuraminti vaiką. Kad gudrybė suveiktų geriau, sugalvokite žaidimą: „Oi, kas ten mano rankinėje krebžda? Reikia gi – katinėlis!“ – ir duokite žaisliuką vaikui.
9. Parodykite vaikui, kad suprantate jo jausmus. Jeigu mažylis tuoj „paleis dūdas“, išsakykite viską, ką jis gali jausti: „Tu nusiminęs, kad nenupirkome tau žaisliuko. Pyksti ant mamos. Tau labai skaudu: norėjai pažaisti su nauja mašinyte, o mes jos negalim nupirkti“, ir t.t. Jeigu vaikas mato, kad jį suprantate jo liūdesį, daugiau nebebus reikalo jo reikšti savo ašaromis.
10. Stiprias emocijas galima padėti išreikšti ne ašaromis, o veiksmais. Pavyzdžiui, duoti vaikui pagalvę, kurią galima mušti ir spardyti kaip kamuolį, arba žaisliuką (lentelę ir žaislinį plaktuką).
11. Sugalvokite kokį nors juokingą procedūrą-žaidimą „ašarų džiovinimui“. Pavyzdžiui, kai tik vaikas pradės verkti, išsitraukite plaukų džiovintuvą arba kišeninį ventiliatorių ir džiovinkite ašaras (tiesiogine prasme). Tiesa, pirmiau įsitikinkite, kad vaikas nebijo šių prietaisų skleidžiamų garsų. Arba galima įsitaisyti gražią stiklinaitę/maišelį, kur rinksite ašaras. Duokite užduotį: tegul vaikas priverkia pilną. Bandydamas atlikti šią užduotį, vaikas pamirš ašarų priežastį.
12. Paversti ašaras juokais galima ne tik kutenimu, bet ir žodžiais. Pamatę, kad mažylis tuoj pravirks, parodykite savo nuostabą: „Oi, kas čia toks priešais mane? Kur dingo mano linksmas ir besišypsantis sūnelis? Kur man jį dabar rasti?“ Svarbiausia, kad vaikas teisingai suprastų jūsų žodžius ir nenusimintų dar labiau.
13. Vaiko skundus ir nepasitenkinimą galima privesti iki absurdo. Mažylis pradeda verkti, o jūs pradėkite pritarti: „oi, nelaimingas tu vaikutis... Žaisliukų visai neturi, pasivaikščioti neišleidžia, saldumynų negauni, filmukų tau neįjungia...“ 3-4 metų vaikai tuoj pat pamiršta savo ašaras ir kartais net pradeda diskutuoti, aiškinti, kad ne taip jau viskas ir blogai – o tėveliams būtent to ir reikia.