Kaip palengvinti išsiskyrimą su vaiku?

Smagu namuose sūpuoti mažylį, tačiau laikas bėga septynmyliais žingsniais ir ateina diena, kuomet mamai reikia grįžti į darbą, o vaikutis turi pasilikti su močiute, aukle, keliauti į darželį ar pirmąją klasę. Tai normali augančio ir vis daugiau savarankiškumo įgyjančio žmogaus gyvenimo dalis. Suprantamas ir išsiskyrimą lydintis stresas, ašaros, pyktis ir irzlumas. Ką daryti, kad blogų emocijų būtų kuo mažiau?

Visų pirma, turite suprasti, kad išsiskyrimas prie jūsų prisirišusiam vaikui yra baisus ir skausmingas. Jūs nuo pat kūdikystės buvote jo saugumo ir gero gyvenimo garantas - juk tėveliai maitina, guodžia, žaidžia, kalbina, rodo įdomius dalykus. Iš kur vaikui žinoti, kad darželyje ant stalo taip pat garuos lėkštelė skanios sriubos, o močiutė taip pat paskaitys knygelę guldydama pietų miego?

Vaikai labai skirtingi, tad skiriasi ir jų gebėjimas prisitaikyti prie pakitusios situacijos. Vieni labai lengvai ir greitai darželyje susiranda draugų ar susidomi auklės mokomomis naujomis dainelėmis bei žaidimais. Kiti pokyčius priima sunkiau ir laikosi įsikibę mamos sijono. Nepaisant to, paaugusiam vaikui naudinga pakeisti aplinką, bendrauti su platesniu suaugusiųjų bei kitų vaikų ratu, taip jis įgauna daug būtinų įgūdžių - išmoksta aiškiai komunikuoti (juk mama viską suprato iš pusės žodžio ar patempto lūpos kampučio, o dabar reikia kalbėti), įpranta būti kompanijoje (reikia žaisti, bendrauti ir dalintis su kitais vaikais), palaipsniui ima aiškiau suvokti savo individualumą (kalbasi su vaikais apie save, savo tėvelius, ieško panašumų ir skirtumų), įgauna daugiau lankstumo (mama žaislus tvarkė vienaip, o auklytė parodė naują būdą, jie abu geri ir tinkami).

Svarbu suprasti savo vaiko unikalų charakterį, nesistengti jo pakeisti, ramiai, bet užtikrintai, perdėm nenuolaidžiaujant padėti vaikui išmokti išsiskirti su tėveliais.

Nepabėkite slapta

Viena dažniausiai tėvų daromų klaidų yra pabėgimas slapta. Situacija labai paprasta - jūs atvedate vaiką į darželį, pasodinate su aukle ar močiute ir laukiate, kol vaikutis praras budrumą, ims žaisti, atsipalaiduos, o tuomet tylutėliai išsliūkinate.

Nenuvertinkite savo mažylio, jis tikrai yra pakankamai protingas ir netrukus pastebės, kad mama dingo, o tai jam sukels dar didesnį stresą. Jį raminti turės žmonės, kurie jūsų vaiką pažįsta prasčiau, galbūt nežino jums įprastų nuraminimo gudrybių, tad neigiamų emocijų kupina situacija gali užsitęsti. Taip pat vaikas tikrai prisimins šį įvykį, kitą kartą jis iš visų jėgų stengsis jūsų nepaleisti iš akių, jaus įtampą, bijos likti su kitais žmonėmis net ir sekundėlei.

Ką daryti? Jeigu vaikas pakankamai didelis, tai paaiškinkite jam kur einate ir kada grįšite, patikinkite jį, kad mylite, niekur neplanuojate pabėgti ir jūs tikrai tebebūsite drauge. Palikdami vaiką (nepriklausomai nuo amžiaus) su juo atsisveikinkite, pamojuokite ir užtikrintai (net, jeigu gerklę gniaužia ašarų gumulas) nueikite.

Nebėkite atgal

Tėveliai išeina, vaikas pradeda verkti, o jie iškart grįžta, ima guosti mažylį, vėl bando nusisukti ir pakviesti ašarų dar kartą bėga atgal... Šis varginantis ratelis ima suktis, vaikas dar labiau susierzina, kaskart ima verkti vis stipriau ir garsiau, pavargsta, verkia jau iš nuovargio. Pavargsta, žinoma ir išsigandę tėvai, ir močiutė, auklė ar vaikų darželio auklytės, stebinčios šią šeimos dramą.

Mūsų vaikai yra patys geriausi, mylimiausi, švelniausi, tačiau kartu jie ir gudrūs, linkę manipuliuoti, egoistiški. Pastebėjęs, kad ašaromis galima prikviesti mamą, vaikas būtinai nuo pasinaudos ir kaskart verks dar garsiau, kels dar didesnę sceną, kuri tikrai niekam nėra naudinga.

Ką daryti? Supraskite, kad ašaros yra natūrali vaiko reakcija į pokyčius, baimę, nesugebėjimas susitvarkyti su užplūdusiomis emocijomis. Natūrali mamos reakcija, žinoma, guosti, tačiau nugalėkite save ir į situaciją pažvelkite ne širdimi, o protu. Atsisveikinkite, palinkėkite vaikui geros dienos ir ramiai nueikite.

Šypsokitės

Saugų prieraišumo jausmą turintys, žingeidūs ir iš prigimties drąsūs vaikai prisitaiko pakankamai lengvai, tačiau kartais pokyčius nesąmoningai stabdo ir apsunkina patys tėveliai. Į darželį atvestas vaikas domisi aplinka, yra maloniai susijaudinęs, tačiau pamatęs ašarotas mamos akis ir išsigandusį veidą sunerimsta.

Vaikai tarsi kempinėlės sugeria mūsų emocijas ir jomis persisunkia. Vos kelių mėnesių amžiaus kūdikiai ima įdėmiai stebėti tėvų ar kitų juos prižiūrinčių suaugusiųjų veido mimikas, jas atkartoja bei įsijaučia į jų patiriamus jausmus. Pavyzdžiui, jeigu svetimą žmogų pamačiusi mama išsigąsta, tai kūdikis taip pat bijos to žmogaus, susierzins, gali net pravirkti.

Ką daryti? Palikdami vaikutį visa savo esybe parodykite, kad viskas gerai, kad laukia smagi ir įdomi diena. Šypsokitės, juokitės, gražiai pakalbinkite suaugusiuosius ar kitus vaikus su kuriais pasiliks jūsų dukrelė ar sūnelis. Jusdamas teigiamas tėvų reakcijas vaikas atsipalaiduos, tarsi gaus žalios šviesos signalą tyrinėti naują aplinką, susidraugauti su nematytais žmonėmis.

Susikurkite naują ritmą

Suaugusieji jaudinasi pradėję dirbti naują darbą, nejaukiai jaučiasi tarp nepažįstamųjų, bijo didelių pokyčių, o platus ir kintantis pasaulis mažuosius gąsdina dar labiau.

Buvimas be mamos ir tėčio - vienas didžiausių ir svarbiausių pokyčių kiekvieno augančio žmogaus gyvenime. Ritmas ir taisyklės vaikams garantuoja saugumą - mažylis, žinodamas, kad kasdien tuo pačiu metu reikia keltis, valgyti ir eiti gulti, jaučiasi ramiau.

Ką daryti? Pradėjus lankyti darželį ar liekant su aukle svarbu sukurti naujas taisykles ir ritmą. Pasikalbėkite su vaiku, paaiškinkite, kaip keisis jo kasdienybė, o taip pat sukurkite naują režimą ir smagių tradicijų. Neleiskite vaikui jaustis apleistam ir paliktam, patikinkite, kad jis jums labai svarbus, kad jums su juo įdomu ir smagu leisti laiką, suplanuokite, pavyzdžiui, trečiadieniais, keliaujant namo iš darželio užsukti į kavinukę išgerti pieno ir ledų kokteilio ar suvalgyti gabaliuką pyrago.

Paruoškite vaiką prižiūrinčius suaugusiuosius

Išsiskyrimas bus gerokai lengvesnis, jeigu kitų žmonių globoje likęs vaikas jausis suprastas, įvertintas, svarbus. Pasikalbėkite ne tik su vaiku, bet ir su jį prižiūrinčiais suaugusiais. Žinoma, įprasta pakalbėti apie vaiko fizinės sveikatos būklę, pabrėžti jo alergijas, mitybą, ligas. Tai svarbu, tačiau vaiko psichologija bei asmenybė ne ką mažesnės svarbos dalykai!

Papasakokite apie savo vaiko pomėgius (galbūt jis labai domisi traukiniais ar tiesiog dievina mandarinus), pasidalinkite jį lengvai nuraminančiomis gudrybėmis (pavyzdžiui, galbūt jūsų vaikas nurimsta žiūrėdamas pro langą ar pašokdintas ant kelių), pasakykite, kokie filmukai ar knygelės jį žavi.

Vaikas prisiriša ne tik prie žmonių, bet ir prie jam pažįstamos aplinkos, žaislų. Vesdami vaiką į darželį įdėkite ir trupinėlį jaukių namų - leiskite vaikui pasiimti mylimą lėlę, močiutes nertą pleduką, aprenkite mėgstamiausiais drabužėliais.