Kaip suaugusiai dukrai išvengti konfliktų su mama?

Būna situacijų, kai suaugusi dukra, pati auginanti vaikus ir gyvenanti savo šeimyninį gyvenimą, skundžiasi: mama nepalieka ramybėj, kontroliuoja, kuo maitinti anūkus, kaip rengtis ir pan., o jei kas nors ne taip – tuojau pat įsižeidžia. Kaip išvengti konfliktų?

Mamų ir dukrų konfliktas – senas kaip pasaulis. Jas sieja labai artimas ryšys, ir paprastai abi pusės nesupranta, dėl ko kyla barniai ir konfliktai. Žinoma, pykstasi ne visi – kai kurios šeimos iš tikrųjų gyvena taikoje ir harmonijoje.

Tad kodėl taip nutinka ir ką daryti?

Mamų ir dukrų konflikto priežastys

Mamos įsitikinimas, kad dukra turi būti tokia, kaip ji (t.y. būti jos kopija). Kitaip tariant – elgtis ir mąstyti taip, kaip ji, būti tų pačių pažiūrų, turėti tokį pat skonį ir pomėgius. Jei mama negali ar nenori suprasti, kad jos dukra – kita ir į ją nepanaši asmenybė (juk dukrai įtaką daro aplinka, įvairūs žmonės), prasideda konfliktai.

„Netikėtas“ dukters augimas. Kartais mama niekaip nesupranta, kad dukra užaugo, ir vis dar žiūri į ją kaip į savo mažylę, kuriai reikia globos, pamokymų ir patarimų. Dukra stengiasi tokios kontrolės atsikratyti, demonstruodama savo nepriklausomybę ir savarankiškumą: „Mama, aš pati žinau, kaip man gyventi!“

Mamai nepatinka ištekėjusios dukters vyras. Vyras daro įtaką jos pažiūroms, keičiasi jos elgesys, tada prasideda mamos priekaištai: ne taip apsirengei, ne taip elgiesi, ne taip auklėji mano anūką ir t.t. Yra netgi motinų, kurios visaip kliudo kurti dukrai šeimą, gyvena kartu, bando elgtis kaip draugės ir net važiuoja kartu su dukromis atostogauti, nepalieka jų vienų, kad tik jų „mergaitė“ nesusirastų vyro ir neišeitų gyventi kitur. Kitaip tariant, motinos asmenybė visiškai užgožia dukters asmenybę: dukra neturi nei vyro, nei vaikų, nei būsto, nei savo pačios gyvenimo. Kas toliau? Jeigu dukrai pavyksta ištrūkti iš tokios kontrolės, prasideda konfliktai.

Kita gyvenimiška patirtis ir kitos vertybės. Pavyzdžiui, mama atrodo, kad ištekėti reikia kartą ir visam gyvenimui, ir būtinai iš karto susilaukti vaikų, o dukra keičia vyrus ir ieško savo princo, arba mano, kad prieš kuriant šeimą ir susilaukiant vaikų reikia tvirto pamato po kojom. Gali būti ir taip, kad mama priprato taupyti, o dukra – išlaidauti, ir tai taip pat tampa konfliktų priežastimi.

Itin glaudūs ryšiai su tėvais (emociniai, dvasiniai). Kuo žmogus artimesnis, tuo labiau jis skaudina, ir čia visa mamų ir dukrų konflikto esmė. Net vyras ar žmona su antrosios pusės tėvais taip nekonfliktuoja – juk tai, iš esmės, svetimi žmonės, todėl norom nenorom susilaikoma, labiau save kontroliuojama. Su artimu žmogumi viskas kiek kitaip, tokios savikontrolės nėra, ir prasideda kova be kompromisų. Per daug stipri meilė ir prieraišumas visada gresia ir didesnėmis nuoskaudomis, ir stipresniu vidiniu skausmu.

Kaip sutarti su mama?

Prisiminkite apie tai, kas amžina. Tai vis dėlto jūsų mama, ir nors jūs daug kuo skiriatės, jus daug kas sieja. Jūsų santykiai svarbiau už asmeninius principus. Mama vyresnė. Jei santykius sugadinsite, vėliau, kai jai prireiks pagalbos, mama gali jos ir nepriimti, o kaltė slėgs jus. Atsikratyti šios naštos gali neužtekti viso gyvenimo.

Išanalizuokite konflikto priežastis. Neslėpkite nuoskaudų metų metus – geriau pagalvokite, kodėl mama taip elgiasi ar kalba. Suprantama, kad nors tai artimas žmogus, bet ji taip pat yra ir asmenybė. Pasistenkite suprasti mamos elgesio priežastis, kodėl ji kažko iš jūsų reikalauja, pamėginkite įsivaizduoti save jos vietoje. Gal ji nuolat viskuo nepatenkinta, nes turi sveikatos problemų?

Jei vis dėlto susipykote, ieškokite kompromiso. Kad nepiltumėte žibalo į ugnį, paaiškinkite, kodėl taip galvojate ir elgiatės („Aš tai darau, nes...“). Kai imate svarstyti kokią nors problemą analitiškai, įsijungia kairysis galvos smegenų pusrutulis, atsakingas už logiką, o dešinysis, atsakingas už emocijas, tuo metu „sulėtina apsukas“, ir konfliktas nurimsta.

Pokalbyje venkite asmeniškumų ir įžeidinėjimų. „Tu niekada manęs negerbei!“, „Kaip tu galėsi gerai išauklėti savo vaiką, jei pati...“ To, ką pasakome apimti stiprių emocijų, vėliau dažniausiai gailimės. Užuot ciniškai atsakę „Taip, tavo dukra – pati baisiausia ir žiauriausia iš visų!“, geriau pasakyti ką nors panašaus: „Man labai reikia tavo patarimų ir palaikymo.“ Jei mama užsispyrusi, galima tiesiog įsijungti į žaidimą, prisiimti geros dukters rolę, o vėliau, kai konfliktas nurims, nuoširdžiai pasikalbėti.

Dažniau konsultuokitės su mama. Pavyzdžiui, paklauskite, kaip tinkamai sodinti rožes ar iškepti jos firminį pyragą. Juk mama mano, kad turi perduoti savo patirtį ir išmintį dukrai, ir, kaip ir kiekvienas, nori jaustis reikalinga, net jei dukra užaugo ir gyvena savo gyvenimą (bet tai suveiks tik tuo atveju, jeigu tai kels teigiamas emocijas, todėl ieškokite tinkamo laiko ir pokalbio temų).

Mylėkite per atstumą. Norite mažiau konfliktų – gyvenkite atskirai. Tada bus mažiau priežasčių reikšti savo nepasitenkinimą ir pretenzijas („ne tą nupirkai“, „ne taip suplovei indus“ ir t.t.). Bendravimą reikia „dozuoti“.

Nepamirškite, kad laikas gydo viską. Tai – svarbiausia. Jei susipykote ir negalite iš karto susitaikyti, išsiaiškinti tarpusavio santykių, padarykite pauzę, nusiraminkite, ir jau po to nuoširdžiai pasikalbėkite.

Mokykitės atleisti. Nesvarbu, kaip stipriai jūsų įsižeidėte – visada reikia ieškoti priežasčių susitaikyti. Paprastai po konflikto tiek mama, tiek dukra jaučia, kad taip būti neturėtų, ir labai išgyvena. Kažkam vis tiek teks žengti pirmą žingsnį.