Kaip tinkamai reaguoti į komplimentus?

Mokėti pasakyti kitam žmogui ką nors malonaus – tai menas, kurio daugeliui iš mūsų tenka mokytis. Deja, priimti komplimentus sugeba dar mažiau žmonių. Ką daryti?

„Kaip žavingai šiandien atrodai“, „Kokie gražūs bateliai“, „Tu tiesiog švyti“ – viena kita tokia frazė tikrai padeda pakelti nuotaiką (ypač tuo atveju, jeigu darbo diena buvo nelabai sėkminga, o pagyrė ne atsitiktinis žmogus, bet tas, kurio nuomonė tau išties labai svarbi). Viršininko pagyrimas paprastai paskatina stengtis dar labiau, tačiau kai kuriais atvejais pasakytas komplimentas sukelia prieštaringus jausmus, mes pasimetame ir nežinome, kaip atsakyti.

Kas kliudo mėgautis komplimentais?

Mes nuoširdžiai tikime, kad pasakyto komplimento niekuo neužsitarnavome, esame linkę save nuvertinti;
Esame per daug įtarūs – manome, kad komplimentas tėra akių dūmimas, kad iš tikrųjų mumis norima manipuliuoti;
Žmogaus, kuris pasakė komplimentą, nuomonė mums visiškai nesvarbi;
Mes bijome, kad pagyrimas kažkuo įpareigoja;
Nemėgstame būti dėmesio centre.

„Apsauginės“ reakcijos mechanizmas

Jaučiamas poreikis į pasakytą komplimentą tuojau pat atsakyti komplimentu, kad būtų atitrauktas dėmesys nuo savęs;
Asmeniniai nuopelnai sumenkinami, pateikiami kaip kažkas nereikšminga: „Taip būtų galėjęs kiekvienas“, „Nieko ypatinga“, „Tiesiog pasisekė“.
Į komplimentą atsakoma tokiomis replikomis, kad pabrėžtume savo trūkumus ir klaidas.

Paradoksalu, tačiau žmogus, kuris per naktį sugeba padaryti metų ataskaitą ir garsiai save sumenkina, viduje džiaugiasi, kad kažkas jį pagyrė. Tada kodėl jis taip elgiasi? Greičiausiai vaikystėje jis dažnai girdėjo, kad yra visiškas niekas, nebuvo giriamas, nes tėvai bijojo, kad užaugins pasipūtėlį.

Jeigu komplimentą kitam pasakyti nori tu, dėl visa pikta pašnekovui numesk „gelbėjimosi ratą“, kad žmogus nesijaustų nepatogiai, pavyzdžiui: „Man labai patinka tavo batai. Tikriausiai buvo labai sunku surasti tokį įdomų atspalvį?“

Keli patarimai

Ignoruoti pagyrų ir komplimentų nereikia, kaip ir perdėtai didžiuotis, jausti pareigą iškloti savo viso gyvenimo pasiekimus – abu šie metodai yra vienodai žalingi.

Kartok sau frazę: „Aš turiu teisę priimti kito žmogaus komplimentus. Juos sakantis asmuo tai daro neverčiamas, savo valia, ir aš galiu džiaugtis tuo, kad kiti vertina tai, ką darau“.
Net jeigu nelabai sutinki su pagyrimu ir manai, kad komplimentas buvo „per didelis“, priimk tai kaip asmeninę kito žmogaus nuomonę. Jis turi teisę matyti tave „per rožinius akinius“.
Adekvati reakcija į pagyrimą – frazė „Ačiū už komplimentą“, arba „Dėkoju, tai labai malonu“. Daugiau jokių pasiaiškinimų nereikia.
Nebūtina tuojau pat atsakyti pašnekovui tuo pačiu. Palauk tinkamos akimirkos, kada komplimentas iš tiesų bus vietoje ir laiku.
Jeigu negali savęs nugalėti ir nuoširdžiai džiaugtis komplimentais, teks išmokti geriau save vertinti. Kol nepradėsi labiau savęs mylėti, tol tau atrodys, kad pagyrimai nenuoširdūs, ir negalėsi patirti malonumo.