TVKeletas būrelių vienu metu: kaip padėti vaikui?
Lena May | Shutterstock.com
Koks būrelių skaičius yra normalus, o koks – pernelyg didelis, ir jau peržengia vaiko fizines galimybes? Tėvai dažnai siekia ar norėtų, kad vaikas taptų „universalus“, būtų vienodai gabus keliose srityse, tačiau ribos turi būti, o tas „universalumo“ siekis gali lemti atvirkštinę reakciją.
Didžiausias tėvų rūpestis – būrelių skaičius?
Dirbantiems tėvams, turintiems mokyklinukų, šis klausimas nuolat kirba galvoje. Kuo užimti vaiką, kad jis nenuobodžiautų, o leistų laiką produktyviai, tobulėtų, ugdytųsi? Ką daryti, kad vaikas nesibastytų po gatves ar nekontroliuojamai neįsitrauktų į telefoną?
Tėvai kartais stengiasi būti madingi, vaikus vienu metu leidžia į ypač skirtingus būrelius, neretai – ir 3–4 per savaitę. Vaikas ir groja, ir šoka, ir lanko tenisą ar plaukimo pamokas. Tačiau kyla rimta bėda išvarginti vaiką, ilgainiui, tikėtina, jis nespės nei tinkamai pamokų paruošti, nei pabūti su draugais, o socializacija, megzta nuo vaikystės, taip pat nepaprastai svarbu.
Svarbiausia – aukso vidurys
Tėvai turėtų stebėti vaiką, pastebėti jo emocijas, kasdienę būseną. Gal vienam dviejų būrelių per savaitę bus per daug, o kitas – ir keturis lankydamas jausis puikiai. Svarbiausia – vaiko savijauta ir logiškas aukso vidurys. Nereikia kraštutinumų, ir kuo daugiau tikrai nėra produktyviau. Jei 3 būreliai gali būti ypač veiklaus, judraus vaiko dienotvarkėje, tačiau skatindami lankyti septynis lazdą jau perlenksime. Ką sako psichologai? Iki dviejų būrelių per savaitę vaikui visiškai pakanka.
Kaip apsispręsti, koks amžius tinkamas?
Mėgindami suvokti, koks amžius pradėti lankyti būrelį yra tinkamas, turėtume atsigręžti į vaiką. Tėvai turėtų atsižvelgti į jo poreikius, ypač jei vaikas pats veržiasi lankyti būrelį. Iš esmės jokių amžiaus apibrėžčių nėra. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad būrelio pasirinkimas turėtų būti vaiko, o ne tėvų noras ar spaudimas. Vis tik vaiko poreikį atliepti svarbiausia. Jei tėvai savo vaiką mato kaip šokėją, o jis pats veržiasi dainuoti, prieštaravimų būti neturėtų.
Labai svarbu, kad būrelis vaikui būtų tam tikra saviraiškos forma, o ne uolus talentų gludinimas, juodas darbas, kurį „dirbdamas“ jis nesijaustų laimingas. Būrelis ir jame patiriama veikla vaikui turėtų kelti teigiamas emocijas.
Pažinimas per žaidimą – taip pat saviugda
Nuo maždaug trejų iki penkerių vaikas pasaulį pažįsta žaisdamas, jis socialėja, mokosi ne tik sutarti su aplinka, tačiau lavinamas ir mąstymas, vaizduotė, liesdamas žaislus ir juos analizuodamas gerina smulkiosios ir stambiosios motorikos įgūdžius. Todėl į žaidybinę formą nukreiptas ugdymas ir pažinimas per žaidimą – labai sveikintini. Viskas gerai ir tuomet, kai tokio amžiaus vaikas nesiveržia lankyti būrelio, jam pakanka užsiėmimų savoje aplinkoje.
Būrelis pagal vaiko charakterį?
Kas kitas, jei ne tėvai savo vaiką pažįsta geriausiai. Stebėjimas ir tik jis leis adekvačiai parinkti popamokinę veiklą.
Kas labiausiai jam patinka? Gal išgirdęs muziką iškart ima šokti ar dainuoti? Galbūt pilni piešimo sąsiuviniai piešinių ar brėžinių? O gal nepaleidžia iš rankų kamuolio? Kartais vaiko gabumus galima įžvelgti akivaizdžiai, nes jie aiškiai išreikšti.
Koks vaiko charakteris? Jis labiau uždaro būdo, o gal, priešingai – akivaizdus lyderis? Vaikui, mėgstančiam lyderiauti, puikiai tiks komandinės sporto šakos, o štai introvertiško charakterio, labiau uždaro būdo vaikui komandinis kontaktinis sportas gali ir netikti, jam labiau reikėtų siūlyti individualius užsiėmimus.
Vaikas nenori jokios popamokinės veiklos
Svarbu išsiaiškinti, kodėl vaiko jokia veikla netraukia: ar dėl to, kad jam pakanka bendravimo su bendraamžiais ir veiklų bei žaidimų kieme, ar dėl to, kad pagrindinis jo laisvalaikio „draugas“ – televizorius ar kompiuteris.
Pastaruoju atveju reikėtų sunerimti. Jei vaiką sunku „nuprašyti“ nuo kompiuterio ar išmaniojo įrenginio, tokį „laisvalaikio leidimo būdą“ tikrai vertėtų iškeisti į būrelį.
Nenorėjimą dalyvauti veiklose kartais lemia ir charakteris, asmeninės vaiko savybės. Uždaresniam vaikui bus sunkiau bendrauti, priimti naują veiklą ir aplinką. Tokiu atveju reikėtų rinktis ne grupinius užsiėmimus ir veiklas.
Tėvai – stebėtojai ir skatintojai
Stebėdami savo vaiką ir matydami, kad jokia veikla jo netraukia, tėvai, žinoma, gali būti popamokinės veiklos iniciatoriai. Tačiau vėlgi pasiūlymas lankyti būrelį turėtų būti grindžiamas vaiko polinkiu. Tėvai neturėtų primesti savo valios, net jei „žino, kas geriausia vaikui“. Maždaug šešerių metų vaikui ar kiek jaunesniam, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, jau galima siūlyti įvairias veiklas, kartu pasitariant, nusprendžiant ir pabandant.
Vaikas nebenori lankyti būrelio: kodėl?
Atrodo, vaikas, eidamas į konkretų būrelį, visada buvo laimingas, tačiau staiga tapo apatiškas ir pareiškia nenorįs toliau jo lankyti? Tam yra priežastis. Prievartos lankyti neturi būti, o nelankymo pasekmes išsiaiškinti svarbu.
Gal vaikas dėl to, kad lanko „nemadingą“ būrelį, patiria patyčias? Gal jį kažkas įskaudino, ir niekas tuo metu neužstojo? Pabandykite švelniai „išklausti“ vaiką arba paprašykite papasakoti ir stebėkite jo reakcijas, nuotaiką. Kartais vien emocijos padeda išsiaiškinti priežastį.
Nepavykus prakalbinti vaiko, pakalbinkite būrelio vadovą. Kartu tikrai išsiaiškinsite vaiko apatijos priežastis.
Tiesa, kartais mažas nesusipratimas lemia impulsyvius vaiko pareiškimus. Prabėgus kuriam laikui viskas susitvarko, ypač jei nenoro lankyti būrelį priežastis – dingęs susidomėjimas ar, pavyzdžiui, sportinės nesėkmės. Tokiu atveju situaciją gali išspręsti tiesiog padaryta pertrauka.
