Vaikų plokščiapėdystė (14)

Gaak | Shutterstock.com

Plokščiapėdystė (pilnapėdystė) yra pėdos deformacija, dėl kurios suplokštėja išilginis arba skersinis pėdos skliautas.

Kartais plokščiapėdystė yra įgimta, tačiau dažniausiai ji įgyjama dar vaikystėje. Plokščiapėdystė gali išsivystyti ir vyresniame amžiuje dėl ligų, traumų ar gyvenimo būdo.

Fiziologinė plokščiapėdystė

Visi vaikai iki maždaug 3-ejų metų būna plokščiapėdžiai: tai normalus reiškinys, kuris vadinamas fiziologine plokščiapėdyste.

Vaikui augant, pėdoje mažėja riebalinis sluoksnis, tvirtėja pėdos ir visų kojų raumenys bei raiščiai, ir sulaukus 3-5-erių metų amžiaus pradeda formuotis pėdos skliautas.

Jeigu vaikui augant pėdos nepradeda linkti ir 6-7-erių metų vaikas tebeturi plokščias pėdas, vertėtų susirūpinti ir pasitarti su gydytoju ortopedu, ypač jei vaikas patiria pėdų ir kojų skausmus ar diskomfortą.

Įgimta plokščiapėdystė

Retais atvejais (iki 10%) plokščiapėdystė būna įgimta. Ją gali lemti tiek paveldimumas, tiek genetinės ligos ar sutrikimai dėl kurių jungiamieji audiniai būna silpnesni, pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius, nervinio vamzdelio defektas ar sąnarių hipermobilumo sindromas.

Įgyta plokščiapėdystė

Didžiosios dalies gimusių vaikų pėdos yra sveikos, tačiau jų skliautas gali formuotis netaisyklingai dėl netinkamos priežiūros, blogai parinktos avalynės, antsvorio, per didelio ar – atvirkščiai – nepakankamo fizinio krūvio.

Dažniausios įgytos plokščiapėdystės priežastys:

• Ankstyvas vaiko statymas, „mokymas“ vaikščioti. Besiformuojantiems vaiko kaulams, raumenims, raiščiams, tad taip pat ir pėdoms ankstyvas „mokymas“ vaikščioti gali būti per didelis krūvis. Prisiminkite, kad tinkamiausiai fizinį krūvį pasirenka pats vaikas: atėjus laikui vaikas tikrai atsistos pats!
• Vaikštynės, šokliukai. Šie vaikų priežiūrą palengvinantys daiktai „išbalansuoja“ normaliai kūdikio raidai būtinas apkrovas. Kūdikių iki 7-8-ių mėnesių į vaikštynes, šokliukus geriau nesodinti visai, o vyresnius – tik trumpam pažaidimui, o ne pusdienio praleidimui.
• Nejudrumas. Mažai judančio vaiko raumenys, raiščiai yra silpni, formuojasi lėtai, tad ir pėdos nesustiprėja.
• Anksti aunama ar netinkama avalynė. Besiformuojančiai pėdai tiesioginis kontaktas su vaikščiojimo paviršiais yra naudingiausias, todėl nevaikštantiems ar dar tik stotis bandantiems kūdikiams batukų geriau visai neauti (be jų ir judesius koordinuoti sekasi geriau). Vyresniems vaikams reikėtų parinkti tinkamus batukus, tačiau leisti kuo dažniau ir ilgiau būti basomis.
• Traumos ir ligos. Plokščiapėdystę gali lemti kaulus, raumenis ar raiščius susilpninančios ligos (pavyzdžiui, rachitas, poliomielitas) arba traumos (pėdos kaulų lūžiai, raiščių patempimai, plyšimai) – tai dar viena priežastis, kodėl reikia rinktis tinkamą vaikui avalynę.

Plokščiapėdystės simptomai

„Pažengusią“ plokščiapėdystę lengva pastebėti – vaiko pėda akivaizdžiai plokščia, nėra pėdos skliauto, gali matytis pirštų deformacijos (pavyzdžiui, pirmas pirštas yra pasuktas į vidų, o vidurinis – kreivas, susilenkęs).

Jeigu kyla abejonių, paprašykite vaiko šlapiomis kojomis atsistoti ant, pavyzdžiui, grindinio plytelės ar popieriaus lapo (tokiu atveju vandenį vertėtų truputį padažyti) ir įvertinkite pėdos antspaudą. Pėdos antspaudas neturi būti vientisas – vidinė pėdos pusė, kurioje yra skliautas, neturėtų atsispausti.

Plokščiapėdystę galima įtarti ir pasireiškus kitiems simptomams:

• Vaikas (lyginant su jo amžiaus, panašios sveikatos būklės, fizinio pasirengimo vaikais) greitai pavargsta;
• Vaikui „degina“, tempia, niežti pėdas, ypač vakare ar po fizinio krūvio;
• Vaikui ant pėdų atsiranda sukietėjimų, nuospaudų;
• Vaikas skundžiasi pėdų, blauzdų, šlaunų, nugaros skausmais;
• Vaikas netaisyklingai, kreipdamas labiau į vidų (šleivai) arba į išorę (vadinamoji „Čarlio Čaplino“ pėda) stato pėdas;
• Vaikas eina spyruokliuodamas, svyruodamas į šalis ar plačiai mosuodamas rankomis;
• Krypstant pėdai nunešiojama kuri nors viena bato dalis (pusė), batai išsiklaipo.

Ar plokščiapėdystę būtina gydyti?

Nors anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad plokščiapėdystę gydyti yra būtina, dabar gydytojai linkę vertinti situaciją individualiai.

Kai kuriems plokščiapėdžiams, ypač paveldėjusiems tokią pėdų formą iš tėvų, ši „deformacija“ nekelia jokių rūpesčių: jie gyvena įprastą gyvenimą ir net aktyviai sportuoja.

Gydymas rekomenduojamas tais atvejais, kai plokščiapėdystė sukelia skausmą ir diskomfortą.

Gydytojas, įvertinęs konkrečią deformaciją, jos priežastis ir vaiko amžių, plokščiapėdystei gydyti gali rekomenduoti:

• gydomąjį masažą;
• kineziterapinę mankštą;
• įtvaru fiksuoti vaiko pėdą taisyklingoje padėtyje;
• avėti individualiai pritaikytą ortopedinę avalynę ar į turimus batus įdėti ortopedinius įdėklus;
• operaciją (retais atvejais).

Plokščiapėdystės prevencija

Didžioji dalis vaikų sėkmingai „išauga“ fiziologinę plokščiapėdystę, po truputį susiformuoja išgaubtas pėdos skliautas.

Kad išvengtumėte įgytos plokščiapėdystės:

• Neforsuokite kūdikio raidos. Visų vaikų fiziniai gebėjimai vystosi kiek skirtingais tempais ir tik pakankamai sustiprėjęs kūdikis įvaldo naują motorinį įgūdį. Todėl, norėdami išvengti plokščiapėdystės, nesistenkite „išmokyti“ vaiko vaikščioti anksčiau laiko, kol jo kojyčių ir pėdučių raumenys nėra tam pasirengę. Bandantį eiti kūdikį reikėtų prilaikyti už pažastų ar pečių, o ne už rankų (jomis vaikas turi prisilaikyti už įvairių daiktų pats arba jas tiesti, mosikuoti, išlaikydamas pusiausvyrą).
• Vaikščiojimas basomis. Auganti pėda yra labiausiai stimuliuojama ir efektyviausiai stiprėja, kuomet vaikas vaikšto basomis, todėl neaukite batukų tuomet, kai jie nebūtini, leiskite vaikui būti basam, paskatinkite lauke vaikščioti per įvairius paviršius – žolę, smėlį, akmenukus, miško samanas ar nubyrėjusius pušų spyglius. Vaikščiojimas basomis taip pat stimuliuoja ir vaiko imunitetą!
• Pėdų mankšta. Plokščiapėdžiams beveik visuomet rekomenduojama atlikti kineziterapinę mankštą, tačiau ji labai naudinga visiems vaikams. Pratimus mažosioms pėdutėms su nuotraukomis ir aprašymais rasite čia: Pėdų mankšta plokščiapėdystės prevencijai ir gydymui.