Vienerių metų krizė: kaip ją suvaldyti?

Daugelis yra girdėję apie vaikų trejų metų krizę1, tačiau gana dažnai vaikams pasireiškia ir vienerių metukų krizė. Tiesa, šis pavadinimas – sąlyginis, nes krizė gali pasireikšti ir nuo 9 mėn. arba „ištikti“ tik 1,5 metų vaiką.

Ši krizė susiusi su naujais didžiuliais besibaigiančių pirmųjų gyvenimo metų laimėjimais – gebėjimu vaikščioti, tarti pirmuosius garsus, didėjančiu savarankiškumu. Nesvarbu, kad tie gebėjimai – tai neretai tik pirmieji nedrąsūs žingsneliai ir aplinkiniams nesuprantamos frazės. Svarbiausia – kad mažylis pats ima suvokti: „Aš galiu!“

Taigi, kas yra ta vienerių metų krizė ir kaip elgtis tėvams?

Kokių gebėjimų jau yra įgiję 1 metų vaikai?

Vienerių metukų krizę sąlygoja labai svarbūs vaiko gebėjimai:

• Savarankiškai pajudėti nuo taško A iki taško B. Vieni 1 m. sulaukę vaikai jau žingsniuoja, , kitiems dar drąsiau ropoti. Bet kuriuo atveju mažyliui atsiveria naujas pasaulis. Iki šiol ramiai gulėjęs lovytėje ar vežimėlyje, jis staiga suvokia, kad galima pačiam išlandžioti atokiausias kambario kerteles. Dabar svarbiausias jo tikslas – ieškoti ir atrasti ir visi tikrai išgirs, jei to dėl vienos ar kitos priežasties padaryti nepavyks.
• Sąmoningai reikšti savo jausmus ir poreikius. Neskani košė? Vaikas jau moka ne tik nusisukti nuo šaukšto – jis žino, kad per jį galima trinktelėti ranka. Nepatinka kepurytė? Juk nuo galvos ją galima nusitraukti! O jei ko nors labai norisi, galima išsireikalauti bandant tai mamai ar tėčiui... pasakyti. Be abejo, apmaudžiausia, jei šių norų, poreikių, ketinimų suaugusieji nesupranta – tada pasipila nusivylimo ašaros.
• „Manipuliuoti“ žmonėmis. Taip, gebėjimo paveikti kitus žmones meno kūdikiai išmoksta dažnai dar iki savo pirmojo gimtadienio. Tiesa, jų manipuliavimas dar neturi nieko bendra su piktais ketinimais – tiesiog ūmai suvokiama, jog ašaros, rėkimas ir zirzimas padeda ne tik išreikšti užplūdusias emocijas, bet ir pasiekti savo tikslą: patekti pas suaugusįjį ant rankų, gauti norimą kąsnelį iš tėvų lėkštės ar susigrąžinti vyresnėlio atimtą žaislą.
• Suprasti priežasties ir pasekmės sąsają. Jau 3 mėn. sulaukęs kūdikis, pastebėjęs, kad pradėjus verkti kažkas prieina, pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vienerių metų sulaukęs vaikas jau puikiai supranta, kad pastumtas daiktas nukris, o į kibirą įmestas kamuolys jame „pasislėps“, tačiau galimybės tyrinėti įvairias sąsajas tarp veiksmų ir atoveiksmio yra beribės. 
• Baimė atsiskirti nuo mamos. Vienerių metų vaiko savarankiškumą neretai lydi ir jam tarsi prieštaraujantis stipriai išaugęs poreikis visą laiką būti su mama (ar kitu jį daugiausiai prižiūrinčiu suaugusiuoju), t.y. vaikui pasireiškia stiprus atsiskyrimo nerimas. 

Kodėl vienerių metų krizė – sunkus tarpsnis tėvams?

Visi šie mažylio gebėjimai – ne problema, jie savaime krizės nesukelia. Didžiausia bėda – faktas, jog tėvai paprastai būna dar nepasirengę tokiam staigiam vaiko raidos šuoliui. Dar vakar jų kūdikis mielai leido laiką savo lovytėje, gugavimu kalbindamas pakabintą žaisliuką, o dabar jau artinasi prie šiukšliadėžės, kėsinasi į mamos rankinę, šeimos vaistinėlę, išėjęs į kiemą būtinai strimagalviais puola į balą.

Net ir tai, kad vaikas atsisako klusniai valgyti mamos maitinamas ir čiumpa košę savo žaisliniu šaukšteliu, kad nusiauna ką tik apautus batukus ar išsitraukia iš plaukučių dailius kaspinėlius – ne jo kaprizai ir blogas elgesys, o natūrali jo tapsmo savarankiškesniu apraiška.

Kaip pasireiškia vienerių metų krizė?

Už kiekvieno „netinkamo“ poelgio slypi kai kas labai svarbaus pačiam mažyliui. Pamėginus į konkrečias situacijas pažvelgti jo akimis, tampa akivaizdu, jog pykti ir kovoti – beprasmiška, o geriausia išeitis – padėti savo vaikui tapti savarankiškesniam.

Visiškai normalu, kad metinukas stengsis viską sugriauti, numesti, apšniukštinės visus namų kampus ir aktyviai priešinsis:

• Griovimas. Nesvarbu, kad jūs labai stengėtės pastatyti kaladėlių bokštą – mažasis jį tikrai sugriaus. Ir ne dėl to, kad nevertina jūsų pastangų, o tiesiog todėl, kad jam smagu žiūrėti, kaip įvairiausi daiktai išlaksto į šalis. Statyti jis dar nemoka, o štai išardyti ar sugriauti – nauja patirtis, savitas aplinkos perorganizavimas, teikiantis daug džiaugsmo.

Ką daryti? Tad užuot mokę prie nieko nesiliesti (nebūtinai prie kaladėlių, bet ir, pavyzdžiui, paserviruoto stalo ar vyresnėlio kanceliarinių reikmenų) verčiau pasirūpinkite, kad daiktai, kurie nėra saugūs mažyliui, būtų jam tiesiog nepasiekiami.

• Šniukštinėjimas. Tikriausiai būtų sunku būtų rasti geresnį užmestų daiktų ieškotoją nei 1–1,5 m. mažylis. Jis būtinai suras viską, kas ilgą laiką gulėjo kokioje pakampėje. Pasirodo, šis gebėjimas – tai ne landumas, o besivystantis sensomotorinis aktyvumas.

Ką daryti? Kūdikiui augant tiesiog metas namuose įvesti tvarką, anksčiau už jį surasti visus pasimetusius daiktus (ypač jei jie kūdikiui kelia grėsmę) ir iš kampų išvalyti voratinklius.

• Priešinimasis. Kad ir kaip tėvams būtų nemalonu, gebėjimas pasipriešinti kai kuriems kasdieniams ritualams – itin reikšmingas žingsnis suvokiant save kaip savarankišką asmenybę.

Ką daryti? Užuot atkakliai ir per pykčius darius tai, kas vaikui nepatinka, gal verčiau pagalvoti, ar nebūtų įmanoma į šį procesą pažvelgti kūrybiškiau? Dabar nenori košės? Tai gal vietoje jos duokite pakramsnoti duonos? Plėšiasi nuo galvos kepuraitę? Pamėginkite pasiūlyti pačiam išsirinkti, kurią iš dviejų kepuraičių mautis – gal suveiks? Na, o jei jūsų kūdikis ėmė vengti sauskelnių keitimo ritualo – gal tai ženklas, kad metas pratintis gyventi be jų?

• Ribų tikrinimas. Anksčiau, atrodytų, neblogai veikusios taisyklės ir draudimai staiga ėmė ir „sulūžo“... Nors suvokus, kad dauguma mažylio kaprizų turi kuo rimčiausią pagrindą, vis dėlto psichologai nerekomenduoja pulti prie kito kraštutinumo ir liautis vaikui apskritai ką nors drausti.  

Ką daryti? Šiame amžiaus etape ribų brėžimas ir draudimai yra labai svarbūs, tik jų turėtų būti nedaug, kad vaikas sugebėtų įsiminti pačius draudimus, o ne faktą, kad jam VISKAS draudžiama. Drausti reikia nuosekliai, trumpai ir be šypsenos bei pajuokavimų – kad vaikas suprastų, jog tai ne dar vienas žaidimas.

• Irzlumas. Kartais vaiko fiziniai gebėjimai „nespėja“ su staiga išaugusiais savarankiškumo ir tyrinėjimo poreikiais. Labai norintis, bet dar negalintis kažko padaryti vaikas greitai susierzina, tampa nervingas, pyksta, ima verkti. 

Ką daryti? Ir toliau tobulinti vaiko gebėjimus, padėti ištikus krizei ir kuo labiau įgalinti vaiką. Šiame raidos etape labai svarbu visko nedaryti už vaiką (nes tai gali iššaukti tik dar audringesnę reakciją), tačiau padėti jam tiek, kiek reikia arba palenvginti jo kasdienybę. Pavyzdžui, jeigu vaikas labai nori pats apsiauti ir nusiauti batus, paieškokite tokių, su kuriais vaikui bus įmanoma „susidoroti“ pačiam. 

• Pavydas ir savininkiškumas. Draugiškas ir visiems žaisliukus tiesiantis kūdikis staiga persimainė ir tapo tikru gobšuoliu, kuris kitiems nė pažiūrėti į jo daiktus neleidžia? Tai normalu. Noras turėti savo daiktų yra tarsi dabar jau aiškiai suvokiamo vaiko individualumo tąsa.  

Ką daryti? Gebėjimas dalintis yra šaunu, tačiau reikėtų suprasti, kad vaikui svarbu turėti daiktų, kurie yra tik jo ir tame nėra nieko smerktino. Naudinga atskirti daiktus (ypač jei šeimoje auga daugiau  vaikų ar vaikas ruošiasi netrukus pradėti lankyti darželį), kurie yra tik „mano“, o kurie yra „mūsų“ ir jiems taikyti skirtingas taisykles. 

• Noras ir nenoras būti su mama. Stipriai išreikštas atsiskyrimo nerimas tarsi prieštarauja vis stiprėjančiam kūdikio savarankiškumui - kūdikis nori visą laiką būti su mama (ar kitu jį nuolat prižiūrinčiu suaugusiuoju) ir liūdi ar pyksta, jei jos nėra šalia, bet tuo pačiu ir bėga nuo jos, nes nori užsiimti savo reikalais.  

Ką daryti? Stenkitės „po vienu stogu“ sutalpinti šiuos skirtingus poreikius - leiskite kūdikiui tobulinti savarankiškumą, tačiau tuo pačiu ir būkite netoliese, kad esant reikalui galėtumėte padėti ir palaikyti. 

Trumpa atmintinė, padėsianti įveikti vienerių metų krizę

Štai keli esminiai patarimai, kurie gali padėti lengviau išgyventi vienerių metų krizę:

• Supraskite vaiko raidos etapus. Supratus, kad vaiko elgesio pokyčiai yra natūrali raidos dalis, bus lengviau su jais susitaikyti bei pasisemti kantrybės;
• Tinkamai paruoškite namų erdvę vis labiau norą pažinti pasaulį demonstruojančiam vaikui;
• Pasiūlykite vaikui įvairesnių veiklų, pavyzdžiui, kartu mokykitės dėlioti dėliones, žaiskite smulkiąją motoriką padedančius lavinti žaidimus ir kt.;
• Po truputį ugdykite vaiko savarankiškumą ir buitinius įgūdžius: net ir metukų sulaukęs vaikas gali išimti drabužius į skalbinių krepšį ar nunešti dubenėlį vandens augintiniui;
• Brėžkite ribas ir nepamirškite draudimų. Jau 8-9 mėnesių kūdikiai geba suprasti žodžio „ne“ reikšmę, o ribos ir draudimai bei gebėjimas suvokti taisykles yra tiek pat svarbūs įgūdžiai, kiek ir savarankiškumas;
• Toliau intensyviai bendraukite su vaiku, patenkinkite jo emocinius poreikius ir fizinį kontaktą. Artumas išlieka svarbus ir išaugus iš kūdikystės laikotarpio.