Išsiskyrimo nerimas (31)

Atsiskyrimo nerimas (kartais vadinamas atsiskyrimo baime, išsiskyrimo baime arba išsiskyrimo nerimu) yra kūdikio nenoras būti be tėvų net ir kelias akimirkas.

Paprastai šis nerimas pasiekia piką tarp 8-18 mėnesių. Kelis mėnesius ši baimė gali stiprėti, o paskui pamažu pradeda slūgti ir artėjant 2 gimtadieniui išnyksta.

Kaip pasireiškia atsiskyrimo nerimas?

Atsiskyrimo nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4-6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8-18 mėnesių kūdikių ir palaipsniui išnyksta iki 2 gimtadienio.

Atsiskyrimo nerimas yra nerami kūdikio reakcija į atsiskyrimą nuo jį nuolat globojančio žmogaus, dažniausiai šis žmogus yra mama arba tėtis. Tėvams išeinant kūdikis laikosi jų įsikibęs, tiesia rankutes, verkia, pyksta.

Kodėl kūdikis patiria atsiskyrimo nerimą?

Atsiskyrimo nerimas yra normali vaiko raidos dalis, susijusi su vaiko protine ir emocine raida. Augantis vaikas labai prisiriša prie jį globojančių suaugusiųjų, tačiau dar nėra perpratęs jį supančio pasaulio paslapčių ir dar nesupranta laiko tėkmės.

Atsiskyrimo nerimo priežastys:

• Kūdikis yra prieraišus. Kūdikis atskiria pažįstamus ir nepažįstamus žmones, yra prisirišęs prie juo besirūpinančių artimųjų, suvokia, kad turi tik vieną mamą ir tėtį. Mama (tėtis ar kiti kūdikiu nuolat besirūpinantys artimieji) kūdikiui yra gyvybiškai svarbi, todėl natūralu, kad buvimas be jos kelia nerimą.
• Kūdikis dar nesupranta daiktų ir žmonių pastovumo. Vaikas nesuvokia, kad iš akiračio dingę daiktai ar žmonės neprasmenga skradžiai žemės. Mamai nuėjus kūdikis sunerimsta, susijaudina, jam baisu, kad mama dingo amžiams. Vėliau kūdikis pradeda suprasti, kad mama nedingo, ji kažkur yra, todėl neramus vaikas ima jos ieškoti.
• Kūdikiai sunkiai suvokia laiką. Kūdikiai nemoka „planuoti“ ateities įvykių, tad jiems svarbu tik tai, kas vyksta čia ir dabar. Kūdikis nesuvokia, kad į tualetą nuėjusi mama grįš po kelių minučių, tad jam neramu. Paaugęs vaikas jau sugeba prisiminti, kad po išsiskyrimo seka susitikimas, todėl ir atsiskyrimai tampa lengvesni.

Kaip palengvinti atsiskyrimo nerimą?

Nesikrimskite palikdami kūdikį: atsiskyrimo nerimas yra natūralus, neišvengiamas ir anksčiau ar vėliau kūdikis jį „išaugs“.

Jei galite planuoti išsiskyrimų laiką, būtų geriau, jei kūdikį paliksite kitų priežiūrai, kai jis bus sveikas, sotus, pailsėjęs – tuomet tėvų globos jam reikia mažiau ir jis labiau nusiteikęs savarankiškai tyrinėti aplinką.

Štai dar keletas patarimų, ką daryti, kad išsiskyrimai taptų lengvesni, o vaikas – savarankiškesnis:

• Visuomet atsisveikinkite ir pasisveikinkite su kūdikiu. Nesistenkite išsmukti vogčiomis – tai tik padidins kūdikio baimę ir nesaugumą. Sugalvokite atsisveikinimo ritualą ir visuomet jį naudokite. Pavyzdžiui, pabučiuokite kūdikį į abu skruostus ir išeidami pasakykite: „Atia! Greitai grįšiu!“. Atsisveikinimas turi būti trumpas, neįaudrinantis ir negraudinantis nei kūdikio, nei tėvų. Kūdikis labai greitai suvoks, kad atsisveikinę jūs išeinate, tačiau visuomet grįžtate, o tuomet būtinai džiugiai pasisveikinate ir būnate kartu.
• Pasakykite, kada grįšite. Vyresniam vaikui jau galite paaiškinti, kur einate ir kada grįšite – 5 minutės ar 1 valanda vaikui nėra labai suvokiamas paaiškinimas, todėl grįžimo laiką susiekite su dienotvarke. Pavyzdžiui, pasakykite, kad grįšite, kuomet reikės maudytis ir skaityti pasaką. Vaikas jausis ramiau ir jūsų lauks numatytu metu. Žinoma, tokiu atveju, labai svarbu vaikui nemeluoti, laikytis pažadų ir grįžti laiku.
• Duokite vaikui Mylimuką. Trumpą atsisveikinimo ritualą galite papildyti Mylimuko davimu. Mylimukas – vaikui svarbus žaislas, daiktelis, pledas ar pan., kuris dažniausiai primena mamą ir padeda jaustis saugiau. Psichologai vadina mylimukus „tranzitiniais objektais“ („pereinamaisiais objektais“): jie padeda vaikui pereinant nuo visiškos priklausomybės nuo tėvų prie savarankiškumo.
• Leiskite kūdikiui pabūti vienam. Net ir būdami namuose, galite „treniruotis“. Įsitikinkite, kad kūdikio aplinka saugi ir leiskite jam pabūti vienam bent keletą minučių, pavyzdžiui, palikite savarankiškai pažaisti savo kambaryje. Jei vaikas sunerimsta, užuot bėgę atgal į kambarį, pakalbinkite jį balsu – taip padėsite jam po truputį suvokti, kad esate šalia, net kai jis jūsų nemato.
• Leiskite kūdikiui tyrinėti. Rūpinkitės kūdikio saugumu, tačiau suteikite jam erdvės ir leiskite savarankiškai tyrinėti aplinką „nesikišdami“ ir nuolat jo nedrausmindami. Kūdikis mokysis, kad jis ir pats gali priimti sprendimus bei puikiai leisti laiką be nuolatinės tėvų globos.
• Palikite kūdikį su kitais žmonėmis. Nuo pat mažumės, dar prieš prasidedant atsiskyrimo nerimui pratinkite kūdikį bendrauti su kitais žmonėmis – tuomet jis supras, kad gera ir saugu ne tik su mama. Vėliau patikėkite kūdikį kartkartėmis prižiūrėti kam nors kitam. Jei paliekate kūdikį nežinomoje vietoje arba su mažiau pažįstamu, ilgesnį laiką nematytu žmogumi, prieš išeidami būtinai kartu pažaiskite, pakalbinkite, kad mažylis apsiprastų ir jaustųsi saugus.
• Išlaikykite optimizmą. Jokiu būdu neparodykite, kad jus pykdo ar glumina vaiko elgesys išsiskiriant. Verčiau elkitės labai paprastai, linksmai ir šiltai. Kūdikis greitai ims suprasti, kad trumpi išsiskyrimai tikrai nėra nieko blogo ir nekelia grėsmės.
• Nebėkite atgal. Galite būti tikri, kad pirmieji išsiskyrimai bus skausmingi ir kūdikis tikrai elgsis dramatiškai – ties į jus rankutes, verks, galbūt pyks ne tik išsiskyrimo metu, bet net ir jums grįžus. Nepasiduokite emocijoms ir nebėkite atgal, nes tai tik pablogins situaciją – kūdikis gali imti manyti, kad tėvus pavyksta prisišaukti ašaromis, tereikia pakankamai ilgai ir gailiai verkti.

Kaip elgtis atsiskyrimo nerimą patiriančio vaiko tėvams?

Atsiskyrimo nerimo tarpsnis tėvams gali būti kartu labai jaudinantis ir labai skausmingas. Iš vienos pusės, negalėsite tverti džiaugsmu jausdami, su kokia meile ir prisirišimu vaikutis puola į glėbį (nors kartais vaikas įsižeidžia ir nenori bendrauti su grįžusiais tėvais. Žinoma, tai skaudina dar labiau).

Iš kitos pusės, mažylio ašaros išsiskiriant tiesiog drasko širdį. Taip pat galite jaustis psichologiškai išsekę, jei vaikas yra nuolat įsikibęs į skverną, o jūs neturite jokios galimybės pabūti dviese ar vienumoje. O kur dar nuolat kamuojantis kaltės jausmas...

Nuolat sau kartokite, kad atsiskyrimo nerimas yra visiškai normali ir net sveikintina raidos dalis – kūdikis yra prieraišus, jis puikiai suvokia tėvų svarbą ir juos vertina, mažylis yra žingeidus, tačiau atsargus ir pasaulį jis nori tyrinėti saugomas tėvų.

Sunerimti reikėtų tik jeigu, vaiko atsiskyrimo nerimas labai išryškėja liekant su konkrečiu asmeniu, t.y. vaikas pakankamai normaliai reaguoja į pabuvimą su seneliais, tačiau laikosi įsikibęs, jeigu reikia likti su aukle. Tokiu atveju, galima įtarti, kad vaikas yra skriaudžiamas auklės.

Kreiptis į vaikų raidos specialistus ar psichologus reikėtų, jeigu atsiskyrimo nerimas užsitęsia vyresniame amžiuje arba jeigu jis pasireiškia labai stipriai (vaikas tiesiog puola į paniką, dūsta, gali net imti vemti; elgiasi destruktyviai; sapnuoja košmarus, kad lieka vienas; labai bijo naujų vietų, nepažįstamų žmonių).

Reikėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su medikais, jeigu situacija atvirkštinė, t.y. vaikas iki 2-3-ejų metų niekada nerodė ir nerodo jokių, net ir pačių menkiausių atsiskyrimo nerimų ženklų.