Žaidimai užrištomis akimis vaikams

Pressmaster | Shutterstock.com

Žaidimai, žaidžiami užrištomis akimis, sustiprina kitus jutimus, lavina vaikų koordinaciją, sužadina vaizduotę ir padeda labiau pasitikėti savimi. Dalijamės keliomis smagiomis idėjomis!

Žaidimas „Akla višta“

Vienam vaikui šaliku ar skarele užrišamos akys, taigi jis negali nieko matyti, tačiau gali viską girdėti.

Likusieji žaidimo dalyviai turi ploti rankomis, trepsėti kojomis arba kalbėti, kad „akloji višta“ galėtų orientuotis, kurioje vietoje yra žmonės.

Vaikas, kuriam užrištos akys, rankomis turi sugauti kurį nors iš žaidimo dalyvių.

Tuomet sugautajam perrišamas akių raištis ir žaidimas prasideda iš naujo.

Jei norite, kad žaisti būtų dar įdomiau, galima liepti ne tik sugauti, bet ir atspėti, ką „akloji višta“ sugavo.

Žaidimas „Sugauk, jei gali“

Šis žaidimas primena „Aklą vištą“, tačiau jis žaidžiamas tyloje.

Gaudytojui (jeigu nėra savanorių, jį galite išskaičiuoti) užrišamos akys ir jis turi paliesti kitus žaidimo dalyvius.

Kiti žaidėjai stengiasi išlikti tylūs ir išsisukti, tačiau jie gali judėti tik ribotame, nedideliame plote.

Gaudytojo paliestas žaidėjas pasitraukia. Laimi paskutinis likęs nepagautas žaidėjas, o pirmasis iš žaidimo iškritęs pagautasis tampa naujuoju gaudytoju.

Žaidimas „Rūšiavimas“

Žaidimui reikės daug skirtingų smulkių daiktų: vienodų sagučių, degtukų, pupelių, žirnių, monetų ir t.t.

Viską sudėkite į vieną didelį indą ir visiems žaidimo dalyviams užriškite akis (kad nebūtų didelės maišaties, geriausia žaidimą žaisti dviese, tryse ar keturiese).

Žaidimą galima žaisti keliais būdais:

Žaidėjų tikslas galėtų būti per nustatytą laiką ištraukti kuo daugiau skirtingų, nepasikartojančių daiktų.
Žaidėjai gali per nustatytą laiką stengtis ištraukti kuo daugiau vienodų daiktų porų.
Žaidėjai gali išsirinkti arba jiems gali būti priskirtas konkretus daiktas (pavyzdžiui, saga, pupelė ir pan.) ir jų tikslas atrinkti kuo daugiau šių daikčiukų.

Žaidimas „Kliūčių ruožas“

Padalinkite vaikus į dvi komandas, kurios rungsis tarpusavyje. Vaikams duokite po vieną daiktą, kurį reikės atnešti į lobių skrynią, įveikus kliūčių ruožą. Tai gali būti bet koks daiktas: maži kamuoliukai, obuoliai, sagos ar kt.

Paruoškite du kliūčių ruožus - ant žemės išdėliokite kelias pagalvėles, kibirus, kamuolius ir pan. Kliūčių ruožo pabaigoje padėkite lobių skrynią, pavyzdžiui, kibirą, krepšį ar dėžę.

Žaidimo tikslas: užrištomis akimis iki skrynios atnešti ir į ją įdėti lobį nesusidūrus su kliūtimis. Kiti komandos nariai turi garsiai patarinėti tam, kurio akys užrištos, kad jis kuo greičiau pasiektų tikslą. Jeigu lobį nešantis vaikas susiduria su kliūtimi, teks grįžti į kliūčių ruožo pradžią ir pradėti iš naujo.

Laimi ta komanda, kuriai greičiausiai pavyko viską padaryti teisingai.

Žaidimas „Padžiauk skalbinius“

Ištieskite virvę tarp medžių (jei žaidimas vyksta miške) arba tarp dviejų kėdžių (jei žaisite namuose).

Per vidurį padėkite didelį indą su įvairiais drabužiais ar rankšluosčiais ir segtukų drabužiams prisegti.

Padalinkite vaikus į dvi grupeles, visiems užriškite akis, tačiau kiekvienoje grupelėje palikite po vieną vedlį – vaiką, kuris galės viską stebėti ir patarinėti nieko nematantiems vaikams.

Išrikiuokite vaikus į eilutę, maždaug 2 metrų atstumu nuo virvės ir drabužių.

Kai duosite ženklą, pirmieji abiejų komandų vaikai turi eiti link virvės ir stengtis kuo griečiau prikabinti drabužėlį.

Nepamirškite, kad komandos vedliai turi garsiai patarinėti, kad įvykdyti užduotį būtų paprasčiau.

Kai drabužėlis pakabintas, vaikas nusiima raištį, grįžta prie starto linijos, paliečia sekantį žaidėją ir tik tuomet antrasis komandos narys gali pajudėti link virvės.

Kurios komandos žaidėjai pirmi spėja pakabinti po vieną drabužį, ta komanda ir laimi.

Žaidimas „Tuk tuk! Kas čia?“

Spėliotojui užrišamos akys ir jis pasodinamas ant kėdės.

Kiti žaidėjai po vieną eina jam už nugaros ir sako: „Tuk tuk!“

Spėliotojas jų klausia: „Kas čia?“

Žaidėjas atsako taip, kaip jam norisi. Jis gali pasakyti savo vardą, bet ne savo balsu. Arba jis gali pasistengti pamėgdžioti kito žaidėjo balsą ir sakyti jo vardą. Žaidėjas gali ir kniaukti lyg katinas ar cypti lyg pelytė.

Spėliotojas spėja, kuris draugas stovi jam už nugaros.

Jeigu atspėja, žaidėjas iškrenta iš žaidimo. Jeigu ne, žaidėjas grįžta į būrelį ir vėl atėjus eilei dar kartą stojasi spėliotojui už nugaros.

Žaidimas tęsiasi tol, kol spėliotojas pagaliau atpažįsta visus jam už nugaros stovinčius žaidėjus.

Pirmasis spėliotojo atspėtas ir iš žaidimo iškritęs žaidėjas tampa naujuoju spėliotoju.

Žaidimas „Šilta šalta tamsoje“

Šio žaidimo principas yra toks pats, kaip ir tradicinio „Šilta šalta“, t.y. vienas žaidėjas ieško paslėpto daikto, o kiti jam pataria, sakydami „šilta“ arba „šalta“.

Žaidžiant šią žaidimo versiją ieškotojui užrišamos akys, tad ieškomo daikto nereikia slėpti ir jis turėtų būti pakankamai didelis, pakankamai nesunkiai apčiuopiamas rankomis.

Žaidimą galima žaisti dviem komandomis. Tokiu atveju, du priešininkų komandų ieškotojai užrištomis akimis ieško vieno daikto, o pirmojo jį radusio komanda gauna tašką.

Žaidimas „Ką aš nupiešiau?“

Vaikai suskirstomi į poras.

Vienam iš porininkų užrišamos akys, o prie nugaros lipnia juosta priklijuojamas ar žiogeliu atsargiai prisegamas popieriaus lapas.

Kitas porininkas gauna lapelį su užrašu arba jam tyliai pasakoma, ką reikės nupiešti. Piešimo užduotis neturėtų būti itin sudėtinga. Pavyzdžiui, namas, gėlė, medis ir pan.

Vaikas ant kurio nugaros piešiama turi nematydamas, o vien jausdamas piešinio linijas turi pasakyti, kas buvo nupiešta.