10 minučių per dieną: kaip susikurti skaitymo rutiną su pirmoku?

Prasidėjus pirmai klasei tėvams neretai kyla klausimas – kiek vaikas turėtų skaityti namuose? Vienas pirmokas jau įveikia trumpas knygeles, kitas dar skiemenuoja, o trečiam vos pamačius tekstą staiga atsiranda daugybė svarbesnių reikalų.

Norint lavinti skaitymo įgūdžius nebūtina kiekvieną vakarą prie knygos praleisti pusvalandį ar reikalauti perskaityti tam tikrą puslapių skaičių. Pradžiai daug svarbiau reguliarumas ir gera patirtis. Net trumpos, maždaug 10 minučių skaitymo akimirkos kasdien gali padėti skaitymą paversti įprasta dienos dalimi.

Kodėl geriau trumpiau, bet dažniau?

Mokytis skaityti pirmokui nėra lengva. Suaugęs žmogus pažvelgia į žodį ir jį perskaito beveik automatiškai, o pradedančiajam skaitytojui vienu metu tenka atpažinti raides, susieti jas su garsais, sujungti į skiemenis ir žodžius bei dar suprasti, ką perskaitė.

Todėl ilgas skaitymas gali greitai išvarginti.

Vietoj principo „kol neperskaitysi viso puslapio, neisi žaisti“ galima pradėti nuo trumpo laiko, kurį vaikui lengviau priimti: šiandien kartu skaitome 10 minučių.

Svarbiausia, kad tos minutės nevirstų kasvakariu mūšiu.

1. Skaitymui raskite pastovią vietą dienotvarkėje

Naują įprotį lengviau suformuoti, kai jis susiejamas su jau egzistuojančia rutina.

Pavyzdžiui:

grįžtame iš mokyklos → pavalgome → pailsime → 10 minučių skaitome;

arba:

išsivalome dantis → įsitaisome lovoje → skaitome → miegas.

Nebūtina skaityti kiekvieną dieną tiksliai tuo pačiu metu. Tačiau vaikui lengviau, kai skaitymas tampa natūralia dienos dalimi, o ne netikėtai išgirstamu: „Ai, dar nepaskaitei!“

2. Leiskite vaikui pasirinkti, KĄ skaityti

Pirmokui nebūtina kiekvieną kartą duoti knygos, kuri suaugusiesiems atrodo „vertingiausia“.

Jeigu vaikui įdomesnis komiksas, žurnalas apie gyvūnus, juokingų istorijų knygelė ar tekstas apie dinozaurus – pradžiai tai gali būti net geresnis pasirinkimas.

Svarbiausia, kad tekstas nebūtų vaikui pernelyg sudėtingas ir jis galėtų patirti jausmą: aš galiu perskaityti pats.

Galima pasiūlyti dvi ar tris knygeles ir leisti išsirinkti vieną. Net toks mažas pasirinkimas suteikia vaikui daugiau kontrolės.

3. Skaitykite pakaitomis

Jei visas puslapis pirmokui atrodo kaip kalnas, nebūtina jo įveikti vienam.

Vieną sakinį perskaito vaikas, kitą – mama ar tėtis. Arba vaikas perskaito trumpesnes pastraipas, o suaugęs – ilgesnes.

Taip istorija juda greičiau, vaikas nepavargsta, tačiau pats vis tiek aktyviai skaito.

Kitas variantas – suaugusysis pradeda sakinį, o vaikui palieka paskutinį žodį. Vėliau, skaitymui lengvėjant, vaiko dalį galima po truputį didinti.

4. Netaisykite kiekvienos klaidos tą pačią sekundę

Vaikas suklydo tardamas žodį? Nebūtina iškart pertraukti.

Jeigu klaida pakeičia sakinio prasmę arba vaikas pats sustojo, galima ramiai pasiūlyti pabandyti dar kartą. Tačiau nuolatinis stabdymas po kiekvieno netikslumo gali išskaidyti dėmesį ir skaitymą paversti klaidų medžiokle.

Ypač pradžioje svarbu ne tik taisyklingai perskaityti kiekvieną žodį, bet ir suprasti istoriją bei išlaikyti norą skaityti toliau.

5. Pasikalbėkite apie tai, ką perskaitėte

Skaitymas nėra vien gebėjimas garsiai ištarti parašytus žodžius.

Baigus skaityti galima užduoti vieną ar du paprastus klausimus:

„Kas tau čia buvo juokingiausia?“

„Kaip manai, kas nutiks toliau?“

„Kurį veikėją rinktumeisi į draugus?“

Nebūtina rengti teksto suvokimo egzamino. Paprastas pokalbis padeda vaikui suprasti, kad skaitome ne tam, kad „atsiskaitytume“, o todėl, kad tekste yra istorija, kurią galima aptarti.

6. Baikite, kol dar sekasi

Jeigu susitarėte dėl 10 minučių ir jos praėjo, nebūtina sakyti: „Na, dar vieną puslapį.“

Kartais daug naudingiau sustoti tada, kai vaikui dar norėtųsi truputį, nei tęsti iki momento, kai knyga jau kelia susierzinimą.

Žinoma, jei pats pirmokas nori skaityti toliau – puiku. Dešimt minučių nėra riba. Tai tiesiog lengvai įveikiama pradžia.

7. Nepaverskite skaitymo bausme

„Nesusitvarkei kambario – eisi skaityti.“

„Nežaisi, kol neperskaitysi trijų puslapių.“

Tokios frazės gali netyčia pasiųsti vaikui labai aiškią žinutę: skaitymas yra nemaloni pareiga arba bausmė.

Jei norime, kad knygos ilgainiui taptų malonia laisvalaikio dalimi, verta jų nenaudoti kaip drausminimo priemonės.

O jei pirmokas visiškai nenori skaityti?

Pirmiausia verta išsiaiškinti, kodėl.

Gal pasirinkta knyga jam tiesiog neįdomi. Gal tekstas per sudėtingas ir kiekvienas sakinys reikalauja milžiniškų pastangų. Gal vaikas jau būna pavargęs po visos dienos mokykloje. O gal skaitymas namuose tapo susijęs su taisymu, spaudimu ir suaugusiųjų nusivylimu.

Tokiu atveju galima pradėti dar mažesniais žingsniais – penkiomis minutėmis, vienu puslapiu ar keliomis eilutėmis, o dalį istorijos perskaityti vaikui.

Jeigu skaityti vaikui nuolat neįprastai sunku, jis sunkiai atpažįsta raides ar garsus, labai vengia skaitymo ir pažanga kelia nerimą, verta apie tai pasikalbėti su jo mokytoju. Jis mato vaiką mokymosi aplinkoje ir gali padėti įvertinti, ar reikėtų papildomos pagalbos.

Tikslas – ne kuo daugiau perskaitytų puslapių

Lengva pradėti lyginti: klasės draugas jau skaito storą knygą, kaimynų pirmokė perskaitė dešimt knygelių, o maniškis vis dar skiemenuoja.

Tačiau vaikai į pirmą klasę ateina turėdami labai skirtingus skaitymo įgūdžius ir tobulėja nevienodu tempu.

Todėl pradžioje galima kelti kur kas paprastesnį tikslą: kasdien rasti trumpą laiką, kai knyga atsiverčiama be barnių ir spaudimo.

 

Dešimt ramių minučių šiandien, dar dešimt rytoj – ir ilgainiui skaitymas gali tapti ne dar vienu punktu namų darbų sąraše, o visiškai įprasta vaiko dienos dalimi.