HB vakcina (skiepai nuo hepatito B) (88)

comzeal images| Shutterstock.com

Pagal profilaktinių vaikų skiepijimų kalendorių, Lietuvoje naujagimius rekomenduojama per 24 val. po gimimo paskiepyti pirmąja hepatito B vakcinos doze.

Ši rekomendacija grįsta tuo, kad hepatito B virusu užsikrėtę kūdikiai turi didžiausią tikimybę susirgti lėtiniu hepatitu B, galinčiu negrįžtamai pažeisti kepenis.

Kada skiepijama HB vakcina?

Lietuvoje HB vakcina pagal profilaktinių vaikų skiepijimų kalendorių rekomenduojama skiepyti naujagimius per 24 val. po gimimo. Pakartotinės vakcinos dozės įskiepijamos kūdikiui sulaukus 1 mėn. ir 6 mėn.

Tokio paties skiepijimo grafiko laikomasi, jeigu nusprendžiama skiepijimą atidėti ir skiepyti vyresnį vaiką ar suaugusįjį, t.y. paskiepijus pirmąją dozę, antroji ir trečioji įskiepijamos praėjus 1 mėn. ir 6 mėn. po pirmos vakcinos dozės.

Gydytojas, atsižvelgęs į gimdyvės ir naujagimio sveikatos būklę, gali pasiūlyti alternatyvų skiepijimo grafiką. Pavyzdžiui, jeigu nėščioji ar gimdyvė yra užsikrėtusi hepatitu B (t.y. atlikus tyrimą jos kraujyje randama hepatito viruso paviršinio antigeno (HBsAg), gydytojas gali rekomenduoti tris skiepo dozes įskiepyti greičiau (iškart po gimimo, po 1 mėn. ir po 2 mėn.) ir „įtvirtinti“ imunitetą papildoma doze, kūdikiui sulaukus 1-erių metų.

Tyrimų duomenimis, paskiepijus vaikus iki 6 mėn. amžiaus, imuninis atsakas išlieka mažiausiai 15-20 metų, kartais - visą gyvenimą. Vyresniame amžiuje, net ir imuniniam atsakui susilpnėjus, sveiko žmogaus organizmas dažniausiai yra pajėgus „susidoroti“ su hepatito B virusu.

Revakcinuoti rekomenduojama tik su hepatito B virusu kontaktą turėjusius suaugusius (dažniausiai tai medicinos darbuotojai) ir silpną imuninę sistemą turinčius (sergančius lėtiniu inkstų nepakankamumu, hemodializuojamus pacientus, užsikrėtusius ŽIV ir kt.) asmenis.

HB vakcinos sudėtis

Lietuvoje nuo hepatito B skiepijama vakcina „Engerix-B“.

Veiklioji medžiaga: vienoje vakcinos dozėje (0,5 ml) yra 10 mikrogramų hepatito B paviršinio antigeno, pagaminto mielių ląstelėse (Saccharomyces cerevisiae) rekombinantinės DNR technologijos būdu ir adsorbuoto ant hidratuoto aliuminio hidroksido (0,25 miligramų Al3+).

Pagalbinės medžiagos: natrio chloridas, dinatrio fosfatas dihidratas, natrio-divandenilio fosfatas, injekcinis vanduo.

Kada nerekomenduojama skiepyti HB vakcina?

Skiepyti kūdikio HB vakcina negalima, jeigu po ankstesnės dozės vaikui buvo bet kokių sveikatos sutrikimų, jei kūdikis yra jautrus bet kuriai sudėtinei vakcinos daliai, jei yra egzemos ar alergijos požymių, jei vaikas serga sunkia infekcine liga, pasireiškiančia aukšta (38°C ar aukštesne) temperatūra. Tokiu atveju skiepijimą reikia atidėti iki vaikas pilnai pasveiks.

Nesunki infekcija, pvz., peršalimas, neturėtų būti priežastis neskiepyti, tačiau pirmiausia reikėtų pasitarti su gydytoju.

Perspėkite gydytoją ir paklauskite jo rekomendacijų dėl skiepijimo, jei vaiko imuninė sistema gali būti nusilpusi dėl ligos ar gydymo vaistais, jei po šio ar kitų skiepų pasireiškė bet kuris, net ir lengvas šalutinis poveikis, jei vaikui yra kraujavimo sutrikimų ar greitai atsiranda mėlynių, jei kūdikio inkstų veikla sutrikusi ar jam taikoma dializė.

Daugeliu šių atvejų vaiką skiepyti galima, tačiau atsakas į vakciną gali būti nepakankamas, todėl gali tekti atlikti kraujo tyrimą ir įvertinti ar susiformavo reikiama apsauga.

Kaip skiepijama HB „Engerix-B“ vakcina?

„Engerix-B“ vakcina prieš naudojimą turi būti gerai papurtoma. Suspensijos spalva yra balta, primena pieną.

Vienkartinė „Engerix-B“ vakcinos dozė gali būti specialiame, vienkartiniame švirkšte arba buteliuke su guminiu kamščiu.

Skiepijant ant specialaus švirkšto reikia uždėti sterilią, ką tik iš pakuotės išimtą adatą. Jeigu naudojama vakcina iš buteliuko, ji turi būti pritraukiama ir pacientui sušvirkščiama steriliu, ką tik iš pakuotės išimtu švirkštu ir adata. Skiepyti galima ta pačia adata, kuria iš buteliuko buvo traukiama suspensija.

„Engerix-B“ vakcina kūdikiui sušvirkščiama į šlaunies raumenis, vyresniems nei 1-erių metų vaikams ir suaugusiems – į žastą.

Vakcina gali būti įskiepijama į poodį, jeigu yra didelė hemoragijos rizika (pavyzdžiui, jeigu pacientas serga hemofilija), tačiau tuomet imuninis atsakas yra silpnesnis.

Skiepijantis gydytojas turėtų atsižvelgti į konkretaus paciento ligos istoriją ir pateikti rekomendacijas. 

Vakcinos negalima švirkšti giliai į odą ar į sėdmenų raumenis, nes taip skiepijant nesusiformuoja reikiama apsauga. Vakcinos draudžiama švirkšti į veną.

Kokios reakcijos tikėtis po HB skiepo?

Daugumai po skiepijimo nepasireiškia jokių reakcijų, kartais dūrio vieta patinsta, parausta, skauda galvą, pakyla temperatūra.  

Sunkesni šalutiniai poveikiai yra reti – pastaraisiais metais Lietuvoje nebuvo registruotas nė vienas sunkios reakcijos į HB atvejis, nors šia vakcina kasmet paskiepijama beveik 30 000 vaikų. 

Dažniausiai po skiepo dūrio vieta patinsta, parausta, rečiau – sukietėja. Vaikas gali greičiau pavargti, prarasti apetitą, tapti dirglus, mieguistas, vaikui gali skaudėti galvą.

Kiek rečiau pasitaiko tokie šalutiniai poveikiai kaip pakilusi temperatūra, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, viduriavimas.

Dar rečiau (nuo vienam iš 10 000 iki  vienam iš 100) gali pasireikti peršalimą ar gripą primenantys simptomai, limfmazgių patinimas, svaigulys, dilgėlinė, bėrimai, niežulys, tirpimas, raumenų ir/ar sąnarių skausmai.

Išskirtinai retai gali pasireikšti ir kiti šalutiniai poveikiai, pavyzdžiui, alerginės reakcijos, anafilaksija, veido ar liežuvio tinimas, dusulys, niežtintis bėrimas, encefalitas, encefalopatija, traukuliai ir panašiai.

Pilną šalutinių poveikių sąrašą galite rasti informaciniame skiepo lapelyje.

Jeigu turite bent menkiausią įtarimą, kad vakcina galėjo sukelti vieną iš išvardintų arba kitokį nepageidaujamą poveikį, nedelsiant kreipkitės į gydytoją!

VVKT skatina apie patirtą nepageidaujamą poveikį pranešti į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą. Pranešti apie šalutinį poveikį galite ir patys, ir jūsų gydytojas.

Skiepyti ar neskiepyti HB vakcina?

Pastaraisiais metais Lietuvoje registruojama iki 300 hepatito B atvejų (Pasaulio Sveikatos Organizacijos vertinimu, realus skaičius, įvertinus sergančius lengvesne forma ir nesikreipusius į medikus, yra apie 6 kartus didesnis). Lietuvoje sergamumas šia infekcine liga yra net 5 kartus didesnis, lyginant su, pavyzdžiui, Danija ar Vokietija, o ES vidurkį viršija apie du kartus.  Naujagimiai nuo hepatito B pradėti skiepyti 1998 m. ir nuo to laiko hepatitu B susirgusių vaikų skaičius nuosekliai mažėjo.

Kadangi sergamumas ir tikimybė užsikrėsti šia liga išlieka aukštas, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, įskaitant ir tas, kuriose sergamumo lygis yra mažesnis, HB vakcina yra įtraukta į rekomenduojamą Vaikų skiepijimo kalendorių ir yra nemokama.

Iš Europos šalių, vienintelėje Islandijoje nuo hepatito B neskiepijama visai, o 5 šalyse (Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Ispanijoje) HB vakcina skiriama tik kūdikiams, patenkantiems į rizikos grupę. Tai yra tiems, kurių motinos yra užsikrėtusios arba serga hepatitu B.

Jei svarstote atsisakyti vaiko skiepijimo HB vakcina arba ketinate skiepijimą pavėlinti, nėščiajai ir visiems artimiausiems šeimos nariams vertėtų atlikti hepatito B tyrimą (tyrimas yra mokamas, nemokamai visos nėščiosios dėl hepatito B bus tiriamos nuo 2019).

Jei artimiausi šeimos nariai yra sveiki ir nepriklauso rizikos grupėms, tikimybė kūdikiui susirgti hepatitu B yra labai menka.

Aliuminis skiepuose nuo hepatito B

Skiepų skeptikai hepatito B vakciną kritikuoja dėl jos sudėtyje esančio aliuminio, kurio yra ir keliose kitose vakcinose (hepatito A, difterijos-stabligės, B tipo Haemophilus influenzae, pneumokokinės infekcijos).

Aliuminis skiepuose veikia kaip adjuvantas – medžiaga, sukelianti stipresnį imuninį atsaką (t.y. padidinanti tikimybę, kad skiepas bus veiksmingas, leidžianti sumažinti skiepo dozės dydį ir dozių skaičių).

Manoma, kad aliuminis po truputį kaupiasi organizme ir neigiamai veikia įvairius jo procesus, pavyzdžiui, sutrikdo geležies, magnio ir kalcio pusiausvyrą, ląstelių dalijimąsi, mitochondrijų veiklą.

Aliuminis yra laikomas neurotoksinu, mokslininkai tebetiria aliuminio poveikį smegenims. Yra pagrindo manyti, kad didesni aliuminio kiekiai turi įtakos atminties pablogėjimui, sunkesniam mokymuisi, psichikos sutrikimams, galimai padidina riziką susirgti Alzheimerio liga ir šonine amiotrofine skleroze.

Kiek aliuminio yra hepatito B vakcinoje?

Vienoje hepatito B skiepo dozėje yra nuo 0,25 iki 0,5 mg aliuminio. Jeigu kūdikis yra paskiepijamas visais rekomenduojamais skiepais, jis gauna iki 4,4 mg aliuminio per pirmuosius 6 mėnesius.

Gerokai daugiau aliuminio kūdikiai gauna su maistu – krūtimi žindomi kūdikiai per pirmuosius 6 gyvenimo mėnesius gauna apie 7 mg aliuminio,  mišinėliu maitinami – 38 mg, mišinėliu su soja – 117 mg.

Vaikui augant, aliuminio į organizmą patenka vis daugiau. Suaugusieji per dieną „suvalgo“ 7-9 mg aliuminio, kurio yra daugelyje maisto produktų. Dalis aliuminio į maistą patenka iš pakuočių – folijos, skardinių. Jo yra vaistuose, antiperspirantuose ir kt.

Nepriklausomai nuo to, kaip aliuminis patenka į organizmą, didžioji jo dalis yra pašalinama ir nesikaupia. Su maistu gaunamas aliuminis iš organizmo šalinasi geriau, nei aliuminis, gaunamas su vakcinomis, tačiau su maistu per visą gyvenimą gaunamo aliuminio kiekis yra nepalyginamai didesnis, nei gaunamo su skiepais. Todėl, kalbant apie neigiamą aliuminio skiepuose poveikį, reiktų nepamiršti ir kitų jo šaltinių bei kiekių.