Hepatitas B

Virusinis hepatitas B (toliau - VHB) yra užkrečiama (infekcinė), ūminė arba lėtinė kepenų liga, kurią sukelia hepatito B virusas.

Didžiausią tikimybę susirgti lėtiniu hepatitu B turi patys mažiausi: jis išsivysto daugiau nei 90% užsikrėtusių kūdikių, apytiksliai 50% vaikų ir tik 5% suaugusių.

Kaip užsikrečiama hepatitu B?

Hepatito B viruso yra beveik visuose užsikrėtusio žmogaus organizmo skysčiuose. Ypač pavojingas užsikrėtusio žmogaus kraujas ir kiti skysčiai su kraujo priemaiša, sperma, makšties išskyros, seilės.

Dažniausiai užsikrečiama:

• Per nesaugius lytinius santykius;
• Naudojant nesterilias adatas (akupunktūrai, tatuiruotėms, ausų dūrimui, narkotikams ir pan.);
• Per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus krauju (pvz., slaugant susižeidusį);
• Naudojant užsikrėtusio žmogaus asmeninius daiktus (pavyzdžiui, skustuvą, dantų šepetėlį, manikiūro įrankius);
• Perpilant kraują ar jo produktus;
• Kūdikis gali užsikrėsti nuo infekuotos motinos nėštumo metu, gimdymo metu ar tuoj po jo.

Hepatito B simptomai

Ūminis Hepatitas B

Hepatitu B užsikrėtęs suaugęs žmogus pirmuosius ligos simptomus gali pajusti po 6 savaičių, tačiau neretai inkubacinis laikotarpis užsitęsia iki 6-9 mėnesių.

Hepatitu B užsikrėtę vaikai iki 5 metų paprastai nejaučia jokių simptomų, vyresniems vaikams simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus 3-4 mėnesiams nuo užsikrėtimo.

Pagrindiniai hepatito B simptomai yra šie: suprastėjęs apetitas, pykinimas, vėmimas, nuovargis, sąnarių ir raumenų skausmai, žema temperatūra, tamsus šlapimas, gelta (geltona oda).

Užsikrėtus suaugusiam, 60-70% ūminio hepatito atvejų būna besimptomiai, t.y. susirgęs žmogus gali jaustis gerai, o hepatitą galima nustatyti tik atlikus išsamius, biocheminius pokyčius kraujyje parodančius tyrimus.

Lėtinis hepatitas B

Jeigu ūminiu hepatitu susirgusio žmogaus imuninė sistema silpna (o jeigu ligonis yra vaikas – ne iki galo susiformavusi) ir nepajėgia įveikti viruso, jis lieka organizme ir išsivysto lėtinis hepatitas B.

Lėtinio hepatito B simptomai tokie patys, kaip ir ūminio, tačiau ilgainiui, nesilaikant medikų rekomendacijų, kepenys negrįžtamai pažeidžiamos – vystosi kepenų uždegimas, cirozė, o vėliau ir vėžys. Esant dideliems kepenų pažeidimams, ligoniui gali padėti tik kepenų transplantacija.

Kaip nustatomas hepatitas B?

Hepatito B simptomai yra būdingi daugeliui ligų, todėl ligą tiksliai galima nustatyti tik atlikus išsamius kraujo tyrimus. Kraujyje turi būti ieškoma hepatito B serologinių žymenų.

Nustačius hepatitą B, pacientas turėtų būti stebimas ir periodiškai tikrinamas, net, jeigu jo savijauta gera. Jeigu pakitimai kraujyje randama ilgiau, nei 6 mėnesius, hepatitas yra lėtinis.

Hepatito B gydymas

Susirgus ūminiu hepatitu B simptomai dažnai nepasireiškia arba jie susiejami su kitomis ligomis ir ligonis, kurio imuninė sistema pakankamai stipri, pasveiksta bei įgyja imunitetą savaime.

Jeigu liga vis tik nustatoma, esant lengvai jos formai, joks specifinis gydymas netaikomas. Ligoniui rekomenduojama daugiau ilsėtis, valgyti lengvai virškinamą maistą, nevartoti alkoholio, narkotikų.

Jeigu susergama sunkesne ūminio hepatito B forma, ligonis turi būti prižiūrimas gydytojų. Pacientui skiriami priešuždegiminiai, antivirusiniai vaistai, jeigu ligonis vemia, taikoma infuzinė terapija (statomos lašelinės).

Labai retais atvejais išsivysto „žaibiška“ ūminio hepatito B forma. Tokie pacientai privalo būti gydomi ligoninėje. Deja, net ir gaunant profesionalią priežiūrą bei gydymą, 90% ligonių miršta dėl itin stiprios geltos, kraujo krešėjimo sutrikimų ir nervinės sistemos pažeidimų.

Lėtinis hepatitas B nėra išgydomas, tačiau ligą galima kontroliuoti simptomus lengvinančiais, priešuždegiminiais ir antivirusiniais vaistais. Ne ką mažiau svarbi ir lėtiniu hepatitu B sergančio žmogaus gyvensena – pacientas turi nevartoti alkoholio, narkotikų, dėmesingai ir tik laikantis gydytojo arba vaistininko rekomendacijų rinktis vaistus.

Skiepai nuo hepatito B

Nėščiųjų tyrimas dėl užsikrėtimo hepatitu B nėra atliekamas visuotinai, šis tyrimas priskirtinas prie rekomenduojamų nėščiųjų tyrimų. Todėl, siekiant sumažinti riziką užsikrėsti šia liga, per pirmąsias 12 valandų nuo gimimo visiems naujagimiams rekomenduojamas skiepas nuo hepatito B. Antroji ir trečioji skiepo dozės atitinkamai įskiepijamos kūdikiui sulaukus 1 ir 6 mėnesių.

Jeigu nusprendžiama atisakyti arba atidėti hepatito B skiepą, nėščiajai ir artimiausiems šeimos nariams vertėtų pasitikrinti dėl užsikrėtimo hepatitu B.

Nusprendus neskiepyti naujagimio, rekomenduojama skiepyti 12 metų vaiką. Paskiepijus pirmąją dozę, antroji įskiepijama po 1 mėnesio, trečioji - po 6 mėnesių.

Plačiau apie hepatito B vakciną: HB vakcina (skiepai nuo hepatito B)