Infekcinė mononukleozė (Epšteino-Baro virusinė infekcija)

Aleksandr Medvedkov | Shutterstock.com

Mononukleozė, arba kitaip – Epšteino-Baro virusinė infekcija – ūmi liga, kuria dažniausiai serga jaunimas ir vaikai. Kitaip ji dar vadinama „bučiavimosi liga“, nes užsikrečiama artimo kontakto metu bučiuojantis, per seiles bei oro lašiniu būdu (kosint, čiaudint, kalbant), naudojantis užsikrėtusiojo stalo įrankiais, indais ir pan. Mononukleozę sukeliantis Epšteino-Baro virusas priklauso herpes virusų šeimai.

Persirgus infekcine mononukleoze, organizme atsiranda antikūnų, išliekančių visą gyvenimą, tad tikimybė susirgti pakartotinai – minimali.

Ligos protrūkių daugiausia pasitaiko rudenį ir žiemą, o mononukleozė lengvai plinta mokyklose, darželiuose, tarp kolektyvų ir kt. Ja dažniausiai serga vaikai (įprastai iki 5 metų amžiaus), paaugliai ir jauni žmonės, o kuo anksčiau susergama, tuo lengvesnės ligos eigos galima tikėtis.

Kūdikiai iki 1 metų, ypač žindomi, serga retai, nes antikūnų jie gauna su motinos pienu.

Inkubacinis ligos laikotarpis – gana ilgas, gali tęstis iki 4–6 sav.

Infekcinės mononukleozės simptomai

Jei infekcine mononukleoze susirgo vaikas, jam gali nepasireikšti ir jokių simptomų arba simptomai gali būti labai panašūs į lengvo peršalimo. Persirgę vaikai tampa atsparūs ligos sukėlėjams – Epšteino-Baro virusams.

Jei pirmą kartą infekcija užsikrečia paaugliai arba suaugusieji, ligos eiga įprastai būna sunkesnė.

Virusai pirmiausia patenka į nosiaryklės gleivinę, todėl čia padaro savo „juodąjį darbą“: sukelia nosiaryklės ir kaklo limfmazgių uždegimą. Dažniausiai ši liga prasideda staiga – šokteli temperatūra, pradeda skaudėti galvą ir gerklę (labai stipriai, panašiai, kaip sergant angina), padidėja limfmazgiai, paburksta nosies gleivinė.

Įprastai tipiniai infekcijos simptomai praeina per 1–2 savaites.

Infekcinės mononukleozės simptomai vaikams

Vaikai gali sirgti besimptome forma;
Nežymiai pakilusi temperatūra;
Viršutinių kvėpavimo takų infekcijai būdingi požymiai;
Nežymiai padidėję limfmazgiai;
Pilvo skausmas;
Irzlumas.

Infekcinės mononukleozės simptomai jaunuoliams ir suaugusiems žmonėms

Karščiavimas (įprastai ne didesnis nei 38 °C, trunka nuo 2 iki 14 d., kartais gali užsitęsti ilgiau);
Stiprus gerklės skausmas, pilkšvos ir žalsvos apnašos ant tonzilių;
Padidėję kaklo srities ir pažastų limfmazgiai;
Galvos skausmas;
Kartais pasitaiko nedidelių bėrimų rausvomis dėmelėmis (jų atsiranda ant veido, galūnių, liemens srityje);
Raumenų skausmas, kaulų laužymas;
Gali pasireikšti ir burnos gleivinės, dantenų uždegimas;
Šiek tiek pageltusi kūno oda;
Bendras silpnumas, nuovargis, trunkantis net iki kelių mėnesių.

Infekcinės mononukleozės tyrimas

Infekciją padeda nustatyti bendras kraujo tyrimas: dažniausiai padidėja leukocitai, o tarp jų limfocitų aptinkama daugiau nei 50 proc. Taip pat gali padidėti kepenų funkcijos sutrikimus rodančių fermentų AST ir ALT.

Vėliau, ligai pažengus (nuo maždaug 3–4 sav.), gali būti atliekamas heterofilinių antikūnų tyrimas (vaikams dažnai jų neaptinkama), taip pat serologiniai kraujo tyrimai, virusologiniai tyrimai ar taikomas PGR metodas.

Infekcinės mononukleozės gydymas

Specifinio gydymo nėra, įprastas mononukleozės gydymas yra simptominis:

Pavyzdžiui, jei pakilo temperatūra, ligoniui duodama ją mažinančių vaistų, o prasidėjus bakterinei infekcijai skiriama antibiotikų.
Rekomenduojamas lovos režimas, ypač jei ligonis karščiuoja;
Labai svarbu gerti kuo daugiau skysčių, ypač šiltų gėrimų, sumažinančių gerklės skausmą;
Bent kelias savaites po ligos rekomenduojama vengti didesnio fizinio krūvio.

Infekcinės mononukleozės komplikacijos

Persirgus mononukleoze kelias savaites, tačiau kartais ir iki kelių kelių mėnesių ar net pusės metų gali kamuoti lėtinis nuovargis.

Komplikacijos – labai retos, tačiau jų pasitaiko. Persirgus šia infekcija gali išsivystyti stomatitas, meningoencefalitas, inkstų, plaučių uždegimas, anemija, galimi periferinės nervų sistemos pažeidimai ir kt.

Infekcinės mononukleozės prevencija

Sergantiesiems reikėtų vengti artimo kontakto su kitais žmonėmis, o norintiems išvengti infekcijos patartina nesinaudoti kitų žmonių indais, stalo įrankiais, laikytis kruopščios asmeninės higienos, vengti bučiuotis su žmonėmis ne iš artimiausios aplinkos, esant galimybei išlaikyti saugius atstumus ir kt.

Skiepų nuo infekcinės mononukleozės nėra, persirgus infekcija įgyjamas ilgalaikis imunitetas, apsaugantis nuo ligos pasikartojimo.