TVIntelektų įvairovės teorija ir vaiko ugdymas
Maria Evseyeva | Shutterstock.com
Medžiaga parengta padedant vaikų darželio „Vaiko šypsena“ specialistams.
Raidos psichologiją tyrinėjantis Howardas Gardneris 1983-aisiais sukūrė intelektų įvairovės teoriją, teigiančią, kad intelektą reikėtų vertinti ne vienareikšmiškai, o stengiantis įžvelgti skirtingus, lygiaverčius intelektus.
8 (ir daugiau) intelektai
H. Gardneris, visų pirma, išskyrė 8 intelektus, tačiau vėliau pridėjo vieną ir naujausiuose interviu užsiminė svarstantis apie intelektų įvairovės teorijos papildymą naujomis intelekto rūšimis.
Vyraujančią intelekto rūšį galima išskirti stebint vaiką arba atliekant specialius testus, užpildant klausimynus. Dažniausiai vyrauja ne vienas intelektas, bet keli, tad kiekvienas žmogus pasižymi unikaliu intelektų deriniu.
Kalbinis (lingvistinis, verbalinis) intelektas. Vaikams patinka ir jie noriai mokosi pažinti žodžio prasmę ir garsus. Jie mėgsta klausytis pasakų, nagrinėti paveikslėlius, dėlioti kryžiažodžių dėliones. Tai gebėjimas mokytis kalbos – tiek gimtosios, tiek užsienio.
Loginis (matematinis) intelektas. Vaikai noriai eksperimentuoja, žaidžia loginius bei strateginius žaidimus, mėgsta spręsti įvairius galvosūkius. Jie domisi matematinėmis užduotimis, daiktų ar reiškinių kategorijomis bei sąsajomis.
Erdvinis (vizualinis) intelektas. Šis intelektas pasižymi gebėjimu mąstyti vaizdiniais. Vaikai nuolat piešia, konstruoja, maketuoja, mėgsta dėliones.
Muzikinis intelektas. Tai gebėjimas jautriai reaguoti į besikeičiančius garsus, išskirti instrumento skambesį melodijoje. Šiuo intelektu pasižymintys vaikai yra dėmesingi klausytojai, jie mėgsta dainuoti, lengvai įsimena melodijas, ritmus.
Kūno (kinestetinis, judėjimo) intelektas. Vaikai mėgsta įvairią fizinę veiklą. Šio intelekto vaikai yra linkę rinktis meistravimo ir rankų miklumo reikalaujančias užduotis.
Tarpasmeninis (socialinis, interpersonalinis) intelektas. Jis pasireiškia vaikų pomėgiu vienas su kitu žaisti vaidmenimis ar rolėmis. Šis intelektas lavinamas grupėse, todėl įvairiomis ugdymo veiklomis galima silpninti egoizmą, ugdyti ir stiprinti vaikų empatiją ir vaikų draugiškumą.
Vidinis (asmeninis, personalinis, intrapersonalinis) intelektas. Tai gebėjimas paaiškinti savo ir kitų žmonių mintis, jausmus, emocijas. Šio tipo vaikai yra linkę reflektuoti ir analizuoti save, savo jausmus, troškimus ir svajones.
Natūralistinis (gamtos) intelektas. Vaikai išreiškia didelį potraukį aplinkos ir pasaulio pažinimui. Dar labai ankstyvame amžiuje vaikai rodo prieraišumą gyvūnams. Tikėtina, kad vaikai, geriausiai išnaudojantys savo įgimtus natūralistinio intelekto gebėjimus, gyvens darnoje su gamtos pasauliu.
Egzistencinis intelektas. Kiti psichologai, filosofai, raidos specialistai įvardino dar vieną, dvasinį intelektą, tačiau pats H. Gardneris tam nepritarė, teigdamas, kad jo nustatymui trūksta mokslinių duomenų. Jis pasiūlė egzistencinio intelekto rūšį, pasireiškiančia žmogaus polinkiu gilintis į gyvenimo prasmės, mirties ir pan. klausimus, tačiau šios intelekto rūšies ypatingai nedetalizavo.
Kiti intelektai. 2016-aisiais metais vykusio interviu metu H. Garneris užsiminė svarstantis galimybę pridėti pedagoginį (mokymo) intelektą, pasireiškiantį gebėjimu sėkmingiau nei kiti perduoti informaciją, išmokyti.
Intelektų įvairovės teorija ir vaikų ugdymas
H. Gardnerio teorija svarbi dėl jos praktinių panaudojimo galimybių ugdant vaikus bei mokantis, renkantis gyvenimo kryptį, ieškant malonių pomėgių jau suaugus.
Anot H. Gardnerio „tradicinė“ mokymosi sistema yra ydinga ir netinkama visiems vaikams dėl to, kad ji koncentruojasi tik į loginį (matematinį) ir į kalbinį (lingvistinį, verbalinį) intelektus.
Pavyzdžiui, kalbinį (lingvistinį, verbalinį) intelektą turintis vaikas greitai supranta ir įsimena perskaitytą informaciją, tačiau erdviniu (vizualiniu) intelektu pasižyminčiam vaikui tai – sudėtinga užduotis. Jam geriau sektųsi išmokti žiūrint edukacinį filmą.
Stipriai išreikštą kūno (kinestetinį, judėjimo) intelektą turinčiam vaikui lengviau mokytis liečiant rankomis, meistraujant arba nuolat judant (pvz., reikėtų skaityti vaikščiojant).
Svarbu pabrėžti, kad H. Gardnerio teorija bei jos praktinis pritaikymas mokant vaikus yra dažnai kritikuojama, o ir pats mokslininkas sutinka, kad nebuvo atlikta pakankamai tyrimų, įrodančių ir teisingai apibrėžiančių intelektų įvairovės teorijos taikymą ugdant ir mokantis.
H. Gardneris kol kas pateikia tris gan abstrakčias, nuo intelekto rūšies nepriklausančias rekomendacijas mokytojams ir tėvams:
- Individualizuokite mokymo procesą. Pažinkite kiekvieną mokinį ir informaciją perteikite jam priimtiniausiu ir efektyviausią mokymąsi užtikrinančiu būdu.
- Tą pačią informaciją pateikite skirtingais būdais (pvz., per pasakojimą, meną, diagramas, vaidinimą). Taip pasieksite skirtingus vaikus, be to išmokysite įsigilinti į informaciją.
- Venkite klaidinančio apibrėžimo „mokymosi stilius“. Mokymosi stilius – ugdymo ir mokymosi teorijų visuma, kuri dažnai siejama su intelektų įvairovės teorija. H. Gardneris šiai sąsajai (ir mokymosi stilių teorijai) nepritaria.
