TVKaip išmokti atpažinti melą?
Visas mūsų gyvenimas yra persmelktas melo: meluojame kitiems ir nieko nuostabaus, kad patys esame apgaudinėjami. Ne visuomet iš piktos valios, bet vis dėl to... Taigi šį kartą norėtume pakalbėti apie požymius, išduodančius melą.
Paul Ekman – vienas iš žymiausių melo psichologijos ekspertų, šia tema parašęs ne vieną knygą. Šį reiškinį jis pradėjo studijuoti dar 1963 metais. Jis išskyrė dvi melo formas: apgaulingą pasisakymą ir nutylėjimą. Nutylėjimo atveju žmogus nuslepia tiesą, tačiau tuo pačiu ir nepameluoja. Apgaulingo pasisakymo metu žmogus įdeda papildomų pastangų, kad ne tik nuslėptų tiesą, bet ir ją pateiktų iškreiptą.
Toli gražu ne visi nutylėjimą laiko melu, nes iš esmės tu nieko blogo nedarai, tiesiog nutyli tai, ko nenori pasakyti. O juk ir išaiškinti tokį melą yra sunkiau.
Kodėl nepavyksta pameluoti?
Pirmoji nesėkmingo melo priežastis – tai netinkama veiksmų eiga. Juk melagis ne visuomet žino, ką ir kada teks pameluoti. Net ir tuo atveju, jeigu jis viską gerai apgalvojo, tiesiog neįmanoma iš anksto apsvarstyti visų įmanomų klausimų ir atsakymų į juos. Naujas, netikėtas klausimas verčia apgalvoti kiekvieną ištariamą žodį, o tam prireikia šiek tiek laiko, taigi prieš meluojant žmogus padaro pauzę. Kuomet melagis intensyviai galvoja, jo veido išraiška bei balso tembras taip pat pasikeičia. Gerai įgudę melagiai sugeba save kontroliuoti, tačiau to praktiškai neįmanoma padaryti idealiai, todėl akylas stebėtojas pamatys pokyčius.
Antroji priežastis – paprasčiausia baimė, kad melas bus atskleistas. Dažnai pasitaiko taip, kad melagis, ištaręs tam tikrus žodžius, supranta, jog jo istorijoje ne visos detalės sutampa. Jis iš karto įsitempia ir laukia pašnekovo reakcijos, stebėdamas, ar jis taip pat pastebės nesutapimus. Aplinkiniai dažniausiai nėra tokie pastabūs, nes tam tikrą melagio skleidžiamą informaciją girdi pirmą kartą ir savaime suprantama, dalį jos pamiršta. Todėl susekti visus galus ir patikrinti detalių sutapimą nėra paprasta. Tuo tarpu meluojantis žmogus išgalvotą istoriją su visomis detalėmis sau mintyse pakartoja daugybę kartų, todėl kiekviena jo paties padaryta klaidelė jam atrodo aiškiai pastebima. Taip jau yra, kad melagius dažniausiai išduoda ne patys žodžiai, neatitinkantys visos istorijos, o jų reakcija į savo paties žodžius.
Paprastai melagiai moka kontroliuoti savo elgesį, tačiau visko paslėpti neįmanoma, nes bendraujant informaciją skleidžia ne tik mūsų žodžiai, bet ir visas kūnas. Ką pirmiausia meluodamas imi slėpti? Tai, į ką žmonės atkreipia daugiausiai dėmesio. Taigi norint išaiškinti melą, reikėtų susikoncentruoti ties smulkmenomis.
- Mikro išraiškos. Mes pastebimi kaip žmogaus veido išraiška keičiasi, tačiau retai atkreipiame dėmesį į mikro išraiškas, kurios trunka maždaug ketvirtį sekundės. Mikro išraiškos – tai nevalingas veiksmas, kuris gali išduoti meluojantį. Pavyzdžiui, jam nevalingai prisimerkia viena akis, vos vos pakyla antakis ir t.t.
- Asimetrija. Jei pokalbio metu žmogaus veide pasirodo asimetriškos išraiškos, greičiausiai jis meluoja.
- Išraiškos, trunkančios ilgiau nei 10 sekundžių. Nuoširdus nustebimas paprastai trunka ne ilgiau nei vieną sekundę. Jei tam tikra žmogaus išraiška užsilaiko ilgiau nei 10 sekundžių, vadinasi tai suvaidinta ir jis nori pabrėžtinai parodyti savo tariamą emociją.
- Šypsena. Paul Ekman išskiria 50 skirtingų šypsojimosi būdų, iš kurių tik 18 yra tikrų.
- Įprastai į balso tembrą atkreipiama mažai dėmesio, nes jį užgožia patys žodžiai. O vertėtų, nes balso tembras tiesiogiai susijęs su bendrai pateikiama informacija. Jei žmogus meluoja, jo balso tembras turėtų pasikeisti.
- Taip pat verta atkreipti dėmesį į kalboje esančias pauzes. Jei gerai pažįstate žmogų, turėtumėte pastebėti, kad meluodamas jis pradeda daryti didesnes pertraukas tarp žodžių arba atvirkščiai – kalba gerokai daugiau.
Kaip suprastiб ką žmogus galvoja vien iš akių?
Įprastai mūsų akys išduoda tai, ką galvojame, taigi vien tik stebėdami žvilgsnį, aplinkiniai gali suprasti, ką tuo metu galvojame ar kaip jaučiamės. Sutikite, kad kitą žmogų kur kas lengviau perprasti, jei gali matyti jo akis. Taigi šį kartą nedidelė pamokėlė, kuri padės perprasti žvilgsnio galią.
- Žiūrėjimas tiesiai į akis. Toks akių kontaktas signalizuoja, kad žmogus yra labai susidomėjęs ir nori bendrauti. Ilgai trunkantis žvilgsnis dažniausiai reiškia tyrinėjimą, taigi labai tikėtina, kad taip žiūrintis žmogus “skenuoja”, nes nepasitiki ar net prisibijo.
- Žiūrėjimas į viršų. Retkarčiais į viršų pakeliamos akys įprastai išreiškia panieką, sarkazmą ar susierzinimą.
- Žiūrėjimas į viršutinį dešinį kampą. Taip akys nukreipiamos norint prisiminti kokį nors vaizdą. Paprašykite kieno nors iš atminties apibūdinti bendro pažįstamo įšvaizdą ir stebėkite, ar bandydamas prisiminti jis iš tiesų pakels akis į viršutinį dešinį kampą.
- Žiūrėjimas į viršutinį kairį kampą. Taip akys nukreipiamos stengiantis kažką įsivaizduoti arba fantazuojant. Pamėginkite kitam žmogui apibūdinti kokį nors daiktą, taip paskatindami jį pafantazuoti ir mintyse tai išvysti vizualiai.
- Žiūrėjimas į dešinę. Toks žvilgsnis reiškia, kad žmogus stengiasi kažką prisiminti. Paprašykite draugo, kad jis prisimintų kokią nors dainos melodiją ir stebėkite, kur nukryps jo akys.
- Žiūrėjimas į kairę. Kai žmogui reikia sugalvoti kokį nors naują garsą ar melodiją, jo žvilgsnis krypsta į kairę pusę. Paprašykite, kad kas nors iš pažįstamų pabandytų spontaniškai sugalvoti nuotaikingą ir trumpą melodiją.
- Žiūrėjimas į apatinį dešinį kampą. Įprastai taip žiūri tie, kurie pasineria į savo pačių mintis. Taigi jei bendraujant pamatysite, kad pašnekovas nudelbė akis būtent į dešinę pusę, galite būti tikri, kad jis arba jūsų negirdi, nes yra susimąstęs, arba susikoncentravo į tam tikrus jūsų žodžius.
