Kaip su vaikais kalbėti apie mirtį?

Vargu ar esama kokio nors universalaus stebuklingo recepto, kuris padėtų ir tinkamai paaiškinti vaikui, kas yra mirtis ir kada ji ateina bei nesukeltų baimės, nerimo, sumišimo. Vienintelė sąlyga, pastebimai palengvinanti šį aiškinimą – geri šeimos narių tarpusavio santykiai, leidžiantys vaikui pasijusti ramiam ir saugiam, bei dažni atviri pokalbiai, kurių metu mamai, tėčiu, seneliui ar močiutei vaikas galėtų nebūgštaudamas išsakyti viską, kas jam kelia nerimą.

 

 

Ką jaučia tėvai?

 

Ne paslaptis, kad vaikai savo požiūrį į įvairius reiškinius susidaro vadovaudamiesi ne tik tėvų paaiškinimais, bet ir tarsi kempinės sugerdami tėvų emocijas, kurias šie galbūt bando nuslėpti, užgniaužti. Todėl tėvai, kurie patys jaučia mirties baimę, tą siaubą gali perduoti ir vaikui. Tokei tėvai vengia pokalbių apie mirtį ir visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti savo atžalą nuo situacijų, kai tenka akivaizdžiai susidurti su mirtimi: nieku gyvu nesives į tolimesnių giminaičių laidotuves, o į kapines su vaiku nueis nebent per Vėlines, kai bus galima aiškinti ne apie tai, jog čia ilsisi iškeliavusieji Anapilin, o grožėtis tamsoje blykčiojančiomis žvakučių liepsnelėmis.

 

Tuo tarpu tėvai, kurie patys natūraliai suvokia mirtį, paprastai elgiasi kitaip: jiems neatrodo šiurpu, kad vaikas dalyvauja laidotuvėse, filme pamačiusiems mirties sceną vaikams be ypatingų emocijų paaiškina, kas ir kodėl ten nutiko, užuot išsisukinėję, esą tas aktorius suvaidino,  kad miega.

 

Abiem atvejais tėvai elgiasi teisingai. Tėvų jausmai persiduoda vaikui: nebijantys mirties ras tinkamesnę intonaciją parodyti, kad ir vaikui nėra pagrindo būgštati, o tie, kurie patys bijo, vargu ar tinkamai išaiškins, kodėl neverta bijoti, tad logiška, jog tokiu atveju geriau vengti situacijų, kai reikėtų pernelyg detaliai aiškinti apie tai, kas vyksta. Jei ir bus parinkti tinkami žodžiai, tai balso tonas, intonacija, mimika išduos, jog žodžiai nepagrįsti vidiniais įsitikinimais.

 

 

Žodis žvirbliu išlekia...

 

Pasak psichologų, iki penkerių metų vaiko psichika itin trapi ir pažeidžiama, o pasvarstymai apie mintį sukelia pačių netikėčiausių asociacijų ir baimių. Tokių vaikų fantazija labai laki, o pasaulio dėsnių suvokimas dar nėra susiformavęs, taigi tai, kas gali paguosti ir nuraminti vyresnius vaikus, logiški paaiškinimai ir argumentai, mažuosius ne visada įtikina.  Neatsargiai ištartas žodis gali tapti didelės baimės priežastimi.

 

Pavyzdžiui, papasakosite, kad žmogus miršta, kai jį pasiima Dievas – ir įsivaizduos mažasis, kad Dievas bet kurią minutę gali sugalvoti pasiimti jį ar tėvus, tad ims paniškai bijoti išsiskirti net valandėlei. O gal mažylis nugirdo, kad žmogus užmigo amžiams? Nieko nuostabaus, jog po to vakarais jis ims bijoti miego – o jei ir jis pats užmigs amžiams? Geriau palyginimą su užmigimu pakeisti fiziologiniu mirties apibūdinimu: nustoja plakti širdis, žmogus nustoja kvėpuoti, judėti, jausti. Tai nutinka kai jis būna labai labai senas ir tam ateina laikas.

 

 

Kaip apsisaugoti?

5-8 metų vaikas ima labiau bijoti ne pačios mirties, o nelaimingų atsitikimų, ligų.Tokio amžiaus vaikai jau puikiai suvokia, jog natūrali mirtis ištinka tik žilos senatvės sulaukusius žmones, tačiau taip pat jau yra spėję sužinoti, kad ne visada ta mirtis būna natūrali: nuo ligų miršta ir vaikai, o nelaimingi atsitikimai ir karas keliuose kartkartėmis pareikalauja įvairaus amžiaus aukų.

 

Geriausia baimių prevencija šiame amžiuje – logiški argumentai, kaip dera elgtis ir kaip ne. Aiškinimas apie saugų eismą, sveiką mitybą ir gyvenimo būdą, kaip saugotis nelaimių ir vengti rizikingų situacijų paprastai padeda numalšinti nepagrįstus nuogąstavimus.

 

 

Iš vaiduoklių gyvenimo...

 

8-11 metų vaikai mirtį jau ima suvokti mistiškai, magiškai. Kaip tik šiame amžiuje vis dažniau imamos pasakoti baisios istorijos apie vampyrus, Juodąją ranką, Pikų damą, tikima prietarais, magiškais sutapimais.

 

Pasak psichologų, tokios siaubo istorijos su mistikos prieskoniu yra gana svarbios vaiko raidai. Laikina baimė klausantis šiurpių „vaiduokliškų“ nutikimų padeda suvokti savo saugumą. Ypač efektyviai atsikratyti įtampos padeda baisios istorijos su humoro elementais. Tai padeda vienu metu ir sukelti įtampą, ir ją iškrauti.