Kodėl žmonės nusprendžia neturėti vaikų?

Dar ankstyvoje vaikystėje mergaitėms įkalama į galvą, kad svarbiausia moters gyvenime – sukurti savo šeimą ir pagimdyti vaiką. Užaugusios jos iš tikrųjų neretai tampa laimingomis motinomis (toms, kurios taip ir neištekėjo, vaikai yra paguoda). Pagrindinis jų rūpestis – kaip išauklėti savo atžalą.

Paleisti vaiką į pasaulį, stebėti, kaip jis auga – visa tai atrodė labai svarbu, kad gyvenimas taptų visavertis. Tačiau yra žmonių, kurie mano, kad šis punktas nėra būtinas – galima apsieiti ir be vaikų. Kodėl kai kurios moterys nenori tapti mamomis?

Gailėtis ar džiaugtis?

Ankščiau tuos, kurie negalėjo susilaukti vaikų, vieni užjautė, kiti niekino. Atrodo, buvo normalu baigti mokyklą, institutą, ištekėti, pagimdyti vaiką ir jį auklėti. Žinoma, atsirasdavo tokių, kurie sąmoningai atsisakydavo vaikų, tačiau tai buvo retenybė – tokiu poelgiu niekas per daug nesididžiavo.

Šiandien situacija visiškai pasikeitė. Anglų kalboje neturintys vaikų apibūdinami trimis terminais: childfree (neturintys vaikų, nepriklausomi), childless (negalintys jų susilaukti) ir childhate (nekenčiantys vaikų ir visko, kas su jais susiję). Panašūs terminai vartojami ir kalbant apie netekėjusias moteris: neturinčios poros ir dėl to kenčiančios (husbandless), laisvos ir nepriklausomos (husbandfree), nekenčiančios vyrų (husbandhate).

Terminai childfree ir childhate labai dažnai painiojami. Antrasis tinkamesnis apibūdinti nebrandžius žmones (dažniausiai – dėl amžiaus) – jiems tiesiog būtina ko nors nekęsti (ar tai būtų kuri subkultūra, ar tautybė, tiesiog kitaip atrodantis ar mąstantis žmogus). Jaunimui būdinga maištauti prieš tradicines vertybes, todėl nieko nuostabaus, kad kartais šiaušiamasi ir prieš įprastą šeimos modelį. Dažniausiai iš to išaugama – net jeigu vėliau ir nenorima turėti vaikų, neapykanta jiems nebejaučiama.

Jeigu ją jaučia brandus žmogus, panašu, kad tai patologija.

Kartais nutinka ir taip, kad daug vaikų turinti moteris ima dėl to gailėtis ir bando save priskirti pirmajai kategorijai (childfree). Pripažinkite: tikriausiai geriau jų nekęsti ir dėl to visai negimdyti, negu sukūrus šeimą ir turint pulkelį graužtis pačioms ir graužti kitus.

Yra žmonių, kurie vaikų nenori, nes pasišvenčia kokiai nors idėjai, kūrybai, tarnavimui Dievui. Vis dėlto jų mažuma – tikriausiai tik juos ir galima vadinti visiškai nepriklausomais ir laisvais.

Kodėl nenorima vaikų?

Tie, kurie nenori vaikų, ras daugybę priežasčių pasiteisinti: kam gadinti figūrą arba atsisakyti mėgstamos veiklos, kam reikia pratęsti giminę, jeigu planetoje ir taip katastrofiškai daugėja žmonių...

Manoma, kad dėl vaikų atsiranda papildomų kilogramų, silpsta intelektualiniai gebėjimai, gyvenimas tampa ne toks kokybiškas, koks galėtų būti, ir t. t. Na, o pagrindinė priežastis – tiesiog nejaučiama poreikio kažką po savęs palikti.

Pasvarstymai, kad vaikas gali sugadinti gyvenimą, tėra slydimas problemos paviršiumi. Jeigu žmogus atkakliai siekia savo tikslo, jis gali įveikti bet kurią kliūtį. Po baime kurti šeimą ir susilaukti vaiko gali slypėti psichologinės ir socialinės priežastys – nepasitikėjimas savo jėgomis, įsitikinimas, kad nepavyks įveikti gyvenimo sunkumų, taip pat ir baimė prisiimti tokią didelę atsakomybę.

Psichologų manymu, priežastimi gali būti ir konfliktai su motina. Jeigu su ja nesutariama, tikėtina, kad susiformuos negatyvus motinystės supratimas. Kuomet motina neriasi iš kailio, kad išlaikytų šeimą, o vaikai aiškiai pajunta, kad yra našta, jeigu pati mama priekaištauja ir leidžia suprasti, kad be jų būtų geriau, nenuostabu, kad užaugę jie nenori kurti šeimos.

Jeigu finansinė padėtis gana nebloga, konfliktų gali kilti dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, kai kurios motinos naudoja arba fizinį, arba psichologinį smurtą. Kadangi mergaitės paprastai save tapatina ir lygina su motina, viskas gali baigtis tuo, kad užaugusios jos nenorės sekti mamos pėdomis, ir į pačią motinystę žvelgs negatyviai, ras begales pasiteisinimų, kodėl neverta kurti šeimos ir turėti vaikų. Vis dėlto tikrosios priežasties jos greičiausiai nematys.

Nenorintys turėti vaikų dažnai vertinami kaip infantilūs žmonės, pripratę rūpintis tik savimi, tačiau juk ir tėveliais tapusių motyvai gali būti egoistiški (reikia pratęsti savo giminę, kad kažkas senatvėje paduotų stiklinę vandens ir pan.).

Priežasčių atsisakyti šio džiaugsmo daug. Jeigu šeimoje nėra stabilumo ir saugumo, jeigu finansinė padėtis nepavydėtina, natūralu, kad mažylio gimimas motinai gali sukelti didelių nepatogumų. Kita vertus, jeigu jaučiama, kad šeimos pamatas kliba, dauguma moterų pagalvoja apie tai, kad vaikus gali tekti auginti vienoms, o tai – didžiulis ir nelengvas iššūkis. Pokario metais žmonės taip pat kūrė šeimas, susilaukdavo vaikų, tačiau tikėjo, kad visa blogiausia jau praeity arba baigsis visai netrukus. Mūsų dienomis tokio tikėjimo ir optimizmo labai trūksta.

Pažiūros (ne)kinta

Nenorintys vaikų vis dėlto dažniausiai atsisako savo pažiūrų: vieni „suauga“, kiti – pasiduoda aplinkinių spaudimui, treti į gyvenimo pokyčius ima žiūrėti pozityviau.

Kai kurie iki pat gyvenimo pabaigos laikosi savo – nors teigia, kad tokio sprendimo nesigaili, kas žino, ką jie jaučia iš tikrųjų...

Teisingas toks požiūris ar klaidingas – ginčytis nėra prasmės. Savo pasirinkimu iš tiesų patenkintas žmogus kitam greičiausiai nepriekaištaus ir neįrodinės, jog šis klysta, kaip ir to, kad yra laimingas. Jis tiesiog gyvens savo gyvenimą, priimdamas jį tokį, koks yra.