„Mama, žiūrėk!“: kodėl vaikas nuolat prašo dėmesio?

„Mama, žiūrėk, kaip pašoku!“ „Mama, žiūrėk, ką pastačiau!“ „Mama, žiūrėk!“ Ir dar kartą. Ir dar. Kartais atrodo, kad užtenka kelioms sekundėms nukreipti akis į telefoną, vakarienę ar kitą žmogų ir iškart pasigirsta dar vienas priminimas: „Mama, tu nežiūri!“

Tėvams tai gali būti ir miela, ir varginanti. Ypač kai vaikas nori parodyti ne pirmą kartą išmoktą triuką, o penkioliktą beveik tokį patį šuolį nuo sofos.

Kodėl vaikams taip svarbu būti stebimiems ir ar nuolatinis „žiūrėk į mane“ reiškia, kad jiems trūksta dėmesio?

„Žiūrėk“ dažnai reiškia daugiau nei tiesiog „pažiūrėk“

Kai mažas vaikas šaukia mamą ar tėtį pažiūrėti, ką jis daro, jam nebūtinai svarbus pats veiksmas. Dažnai tai yra būdas pasidalyti savo patirtimi su artimu žmogumi.

Vaikas nori ne tik nučiuožti nuo čiuožyklos – jam svarbu pamatyti, ar mama matė. Ne tik nupiešti saulę – bet ir parodyti ją žmogui, kurio reakcija jam svarbi.

Suaugusiesiems toks pasiekimas gali atrodyti visai mažas, tačiau vaikui jis gali būti didžiulis. Artimo žmogaus dėmesys tarsi patvirtina: „Tai, ką darau, yra svarbu.“

Taip vaikas kuria ryšį

Maži vaikai ryšio su tėvais ieško daugybe būdų. Vieni dažniau glaudžiasi, kiti daug kalba, treti nuolat kažką neša parodyti.

„Mama, žiūrėk!“ gali būti vienas paprasčiausių vaiko būdų pasakyti: „Noriu šia akimirka pasidalyti su tavimi.“

Tai ypač pastebima, kai vaikas išmoksta ką nors naujo. Jam svarbi ne tik jo paties sėkmė, bet ir tėvų reakcija – šypsena, nuostaba, padrąsinimas.

Vaikas iš mūsų reakcijų mokosi suprasti pasaulį

Tėvų veidas vaikui suteikia daug informacijos.

Mažesni vaikai dažnai pažvelgia į mamą ar tėtį susidūrę su kažkuo nauju: ar čia saugu? Ar galima? Ar tai juokinga? Ar reikėtų bijoti?

Augdamas vaikas vis labiau pasitiki savo vertinimu, tačiau tėvų reakcija dar ilgai išlieka svarbi. Todėl kartais tas pats „žiūrėk!“ yra ir prašymas įvertinti: „Ar matai, ką padariau? Kaip man sekėsi?“

Kodėl kartais „žiūrėk“ pasipila vienas po kito?

Tikriausiai ne vienas tėtis ar mama pastebėjo paradoksą: kol žaidi su vaiku, jis gali ramiai užsiimti savo veikla, bet vos atsisėdi išgerti kavos ar pradedi kalbėti telefonu – „mama, žiūrėk!“ padažnėja kelis kartus.

Vaikai greitai pastebi, kada tėvų dėmesys nukrypsta kitur. Jei tuo metu jiems norisi kontakto, jie gali mėginti jį susigrąžinti.

Tai nebūtinai sąmoninga strategija ar bandymas manipuliuoti. Mažam vaikui dar sunku pagalvoti: „Mama dabar užsiėmusi, parodysiu jai po dešimties minučių.“ Noras pasidalyti tuo, kas vyksta dabar, gali būti daug stipresnis už gebėjimą palaukti.

Ar tai reiškia, kad vaikui trūksta dėmesio?

Nebūtinai.

Net daug laiko su tėvais praleidžiantis vaikas gali šimtą kartų per dieną prašyti į jį pažiūrėti. Tam įtakos turi jo amžius, temperamentas, raidos etapas ir situacija.

Tačiau jeigu vaikas itin atkakliai siekia dėmesio būtent tada, kai tėvai nuolat užsiėmę, verta pagalvoti ne vien apie kartu praleidžiamų valandų skaičių, bet ir apie tai, kiek per dieną būna akimirkų, kai dėmesys iš tiesų skiriamas tik jam.

Kartais net trumpas laikas kartu be telefono, televizoriaus ir kitų darbų vaikui gali būti vertingesnis už ilgą buvimą tame pačiame kambaryje, kai suaugusiojo dėmesys nuolat nukreiptas kitur.

Nebūtina žiūrėti kiekvieną sekundę

Vaiko poreikis būti pastebėtam nereiškia, kad tėvai privalo mesti viską vos išgirdę „mama, žiūrėk“.

Vaikui taip pat svarbu pamažu išmokti palaukti ir suprasti, kad kiti žmonės ne visada gali iš karto skirti jam dėmesį.

Galima atsakyti labai paprastai: „Dabar baigsiu pjaustyti daržoves ir tada pažiūrėsiu“ arba „Matau, kad labai nori parodyti. Duok man minutę.“

Svarbiausia, jei pažadėjote pažiūrėti vėliau, prie vaiko sugrįžti. Taip jis mokosi, kad „ne dabar“ nereiškia „man neįdomu“.

Kartais geriau penkios minutės tikro dėmesio nei 20 „mhm“

Pažįstama situacija: vaikas kažką pasakoja, o suaugęs tuo pat metu rašo žinutę ir automatiškai atsakinėja „aha“, „mhm“, „gerai“.

Vaikai gana greitai pajunta skirtumą tarp tikro ir formalaus dėmesio.

Todėl kartais gali padėti labai paprastas dalykas – trumpam padėti telefoną, atsisukti į vaiką ir kelias minutes iš tiesų įsitraukti į tai, ką jis rodo. Gavęs artimo žmogaus dėmesio, vaikas neretai pats lengviau grįžta prie savarankiško žaidimo.

O jeigu „mama, žiūrėk“ jau varo iš proto?

Ir tai normalu. Net labai mylint vaiką galima pavargti nuo šimtojo prašymo pažiūrėti, kaip jis dar kartą apsisuka, pašoka ar numeta kamuolį.

Tėvams nereikia jausti kaltės dėl to, kad negali būti susižavėjusia auditorija visą dieną.

Galima ir pastebėti vaiko poreikį, ir nustatyti ribą: „Matau, kad tau labai smagu. Dabar aš pailsėsiu, o paskui galėsi parodyti man dar vieną.“

Taip vaikas gauna svarbią žinutę: man įdomu, ką darai, tačiau mano dėmesys nėra beribis.

Kada verta atkreipti daugiau dėmesio?

Dažnas noras pasidalyti savo veikla su tėvais yra įprasta vaikystės dalis. Tačiau jei vaiko poreikis nuolat būti dėmesio centre yra toks stiprus, kad jam labai sunku bent trumpai žaisti savarankiškai, palaukti ar priimti tėvų dėmesį kitam žmogui, verta stebėti platesnį jo elgesio kontekstą.

Svarbu ne pats „mama, žiūrėk“ skaičius, o tai, kaip vaikas apskritai jaučiasi, bendrauja, žaidžia ir susidoroja su nusivylimu.

 

O daugeliu atvejų už nesibaigiančio „mama, žiūrėk!“ slypi visai paprastas noras – „tai, ką dabar darau, man labai svarbu. Noriu, kad tai būtų svarbu ir tau.“