TVProblemos ir nelaimės: kaip apie jas kalbėti su vaikais?
Vėlinės – ir vėl diena, kai dauguma tėvų ne tik papasakoja atžaloms giminės istoriją, drauge prisimena Anapilin išėjusius artimuosius, ant kapų dega žvakeles, bet ir nuolat bando išsinarplioti iš keblių situacijų, kurias paspendžia mums mažieji. Kaip paaiškinti vaikui apie tai, kas kelia nerimą visai šeimai?
Viena sudėtingiausių užduočių tėvams – papasakoti savo atžaloms apie tamsiąsias gyvenimo puses. Kaip paaiškinti, kad artimą, mylimą žmogų kankina sunki liga ar priklausomybė? Ar išties jis, mažas žmogutis, gali padaryti taip, kad blogio pasaulyje sumažėtų? Neįmanoma nustatyti jokių griežtų taisyklių, tinkančių visiems gyvenimo atvejams, tačiau perprasti kai kuriuos bendruosius principus naudinga.
Auksinė taisyklė: dozuota tiesa. Ją būtina prisiminti kaskart, kai teks su mažaisiais aptarti opią, skaudžią temą. Kalbėtis – būtina, bet ne su visomis smulkmenomis. Pirma – daugelio jų vaikas gali nesuprasti. Antra – kai kurios išties tik padidintų jo vidinį nerimą ir baimes. Taigi jei keblus klausimas jau užduotas – visų pirma labai svarbu išsiaiškinti, kodėl šis klausimas mažyliui kilo, ką apie susiklosčiusią situaciją mano jis pats? Tokia pokalbio pradžia taps puikia įžanga ir leis suprasti, kuris būtent problemos aspektas labiausiai neramina jūsų vaiką.
Sunki liga
Artimas žmogus susirgo sunkia liga? Viskas lyg ir paprasta, jei tai – močiutė ar senelis. Į pirmą, lemiamą vietą, kas kaltas dėl tokios situacijos, iškėlus garbų amžių, su mažaisiais kalbėtis tampa paprasčiau. Užuojauta, supratingumas, ligonio slaugymas – visa tai nesunkiai suvokiama mūsų mažiesiems. Žinodami, kad senyvi žmonės serga, mažieji patys tarsi apsidraudžia nuo galimos grėsmės. Tačiau kaip elgtis, jei sunki liga užklupo mamą, tėtį, broliuką ar sesutę? Kiekviena šeima priima savą sprendimą, kaip apie tai pasakyti mažiausiesiems. Net jei vaikui nepasakoma viskas iki galo, jis turi suprasti, kodėl sunerimę visi artimieji.
Ką svarbiausia išsiaiškinti su vaiku? Visų pirma – kad jis dėl tokios situacijos tikrai nekaltas. Antra – ką jis gali padaryti, kad ligoniui būtų lengviau? Tai ne tik padės bendrai atmosferai namuose, bet ir leis mažajam nepasijusti bejėgiu prieš gyvenimo sunkumus. Nors maža dalele jis gali padėti – ir tai jį patį daro stipresniu.
Priklausomybė ir psichikos liga
Tai nemaloni tema visai šeimai. Viena dažniausiai pasitaikančių reakcijų į giminaičio ar artimo žmogaus psichinę negalią, priklausomybės problemas – nutylėjimas, ignoravimas. Ir jei suaugusiesiems toks subtilus atsiribojimas atrodo savaime suprantamas, vaikai neišvengiamai jaučia situacijos įtampą ir... nesuvokia, kas vis dėlto blogai.
Net jei vaikas tiesiogiai nesusiduria su sergančiuoju arba bendrauja su juo labai mažai, į jo klausimus būtinai turite atsakyti. Kodėl teta elgiasi taip keistai? Kodėl dėdę per giminės šventę teko nešte nunešti nuo stalo? Net jei vaikas apie tai nepaklausė, veikiausiai incidentas neliko nepastebėtas. Didžiulė klaida – mažojo akyse menkinti ligonį, šaipytis iš jo. Geriausias būdas situacijai paaiškinti – kalbėti apie tai kaip apie ligą. Susirgus angina skauda gerklę. O susirgus priklausomybės liga žmogus nebepajėgia savęs kontroliuoti ir gali elgtis blogai. Ant jo negalima pykti – jį reikia užjausti ir skatinti išgyti. Bet tai – jau suaugusiųjų ir medikų reikalai. Tokio atsakymo mažyliui tikrai užteks.
Globalinės problemos
4-5 metų vaikas jau suvokia, kad pasaulis nėra tobulas. Su tuo jis pats susiduria kasdien. Šio amžiaus mažyliai jau būna patyrę, kad kartais geri jų ketinimai atsigręžia prieš juos pačius, kad kaltieji ne visada susilaukia bausmės. Ir vis dėlto tai – dar ne taip grėsminga kaip... problemos, kurias jis girdi aptariant per televizorių ar regi išėjęs pasivaikščioti. Kodėl nuolat kalbama, kad oras užterštas? Kodėl seneliukas be kojos prašo išmaldos o ne guli namuose, patogioje lovoje? Kodėl per žinias sako, kad kažkas susprogdino lėktuvą?
Badas, skurdas, ekologinės problemos ir terorizmas – tai negandos, kurių įveikti nepavyksta net ir pasaulio galingiesiems. Daugeliui vaikų tokia grėsmė atrodo pernelyg baisi, kad galėtų ją tinkamai suvokti. Tačiau jei dar ir tėvai atsisako apie tai kalbėti, vaiko širdelėje netruks susiformuoti bejėgiškumo nuostata: aš per mažas kad galėčiau padėti. Deja, ši nuostata gali likti visam gyvenimui.
Kaip tik dabar būtų pats metas parodyti vaikui, kad net ir jo mažas indėlis yra naudingas sprendžiant visą pasaulį apėmusias problemas. Tai nereiškia, kad mažylis iškart pasijus atsakingas ir už visas negandas. Bet jei jis pats kruopščiai rūšiuos atliekas, padės nupirkti produktų „Maisto bankui“ ar nupieš piešinį saugaus eismo tema – bejėgiškumo jausmas tikrai išnyks, jis žinos, kad konkrečiais darbeliais jis prisideda prie didelio tikslo, drauge su kitais žmonėm daro pasaulį geresniu.
