Saugus prieraišumas: kas tai ir kodėl jis svarbus?

Rawpixel.com | Shutterstock.com

Kūdikio ir tėvų (visų pirma, mamos) glaudūs santykiai bei jų nulemto saugaus prieraišumo jausmo susiformavimas lemia tolesnę vaiko raidą.

Prieraišumo teorijos pradžia

Prieraišumo teorijos pradžia laikoma britų psichologo, psichiatro Džono Boulbio (John Bowlby) (1907 – 1990) 1944-aisiais aprašyta studija „Keturiasdešimt keturi nepilnamečiai vagys: jų asmenybės ir namų aplinka“ (angl. „Forty-Four Juvenile Thieves: Their Character and Home-Life“).

Ilgą laiką su elgesio sutrikimų turinčiais paaugliais berniukais dirbęs vyras pastebėjo, kad didelė jų dalis ankstyvoje vaikystėje bei kūdikystėje turėjo sudėtingus santykius su tėvais, visų pirma, su motinomis. Jie buvo palikti arba dažnai paliekami vieni, apleisti, prastai prižiūrimi, nejutę meilės.

Tolesnių stebėjimų metu mokslininkas padarė išvadą, kad normaliai žmogaus raidai būtinas ryšys: „naujagimis ir mažas vaikas turėtų patirti švelnumą, intymų ir sąmoningą santykį su motina (ar ją nuolat pakeičiančiu asmeniu), teikiantį pasitenkinimą ir laimę abiems“.

Kas yra saugus prieraišumas?

Saugus prieraišumas tai ilgalaikis, kūdikio tolesnei raidai svarbus ryšys tarp kūdikio ir suaugusiųjų, paremtas nuolatiniu kūdikio poreikių patenkinimu ir šiltų santykių su juo kūrimu nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų.

Gimęs naujagimis yra visiškai bejėgis ir tik patikimas suaugęs žmogus (dažniausiai - motina) gali patenkinti jo poreikius, apsaugoti ir švelniai supažindinti su kol kas dar gąsdinančiu, nepažįstamu pasauliu.

Verkimu, o vėliau įvairiais kūno judesiais, gugavimu, spygavimu, mimikomis, galiausiai - kalbėjimu kūdikis siekia jį globojančio suaugusiojo dėmesio.

Jeigu kūdikį globojantis suaugęs žmogus nedelsiant ir dėmesingai, rūpestingai, empatiškai atsiliepia bei patenkina kūdikio poreikius, formuojasi saugus prieraišumas.

Suvokdamas, kad jis bus prižiūrėtas ir nuramintas kūdikis jaučiasi saugus, mažiau nerimauja, nuolat jusdamas motinos globą drąsiau vertina savo aplinką, pasitiki kitais žmonėmis.

Kas yra nesaugus prieraišumas?

Jeigu su kūdikiu elgiamasi netinkamai (laiku nepatenkinami arba netinkamai patenkinami jo poreikiai) susiformuoja nesaugus prieraišumas, kuris, savo ruožtu, skirstomas į tris tipus.

Nesaugaus prieraišumo tipai:

• Organizuotas:
  • Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas formuojasi, kuomet į kūdikio poreikius neatsižvelgiama visiškai (pavyzdžiui, labai ilgai neprieinama prie verkiančio kūdikio) arba jie patenkinami netinkamai, grubiai, „mechaniškai“ (pavyzdžiui, naujagimis maitinamas ne pagal poreikį, o pagal planą).
    Kūdikis jaučiasi apleistas, vienišas, galiausiai liaujasi reiškęs savo poreikius, vengia kontakto su tėvais (pavyzdžiui, net ir permirkus vystyklui, esant iššutimams neverkia).
    Dažnai tokie vaikai menkai pasitiki savimi ir aplinkiniais, jiems sunku užmegzti ir išlaikyti santykius, jie gali būti destruktyvūs ir agresyvūs, elgtis asocialiai.
  • Nesaugus pasipriešinantis/ ambivalentiškas prieraišumas formuojasi, kuomet kūdikio poreikiai ne visuomet tinkamai patenkinami arba patenkinami ne besąlygiškai (pavyzdžiui, vieną kartą prie verkiančio kūdikio pripuolama nedelsiant, o kitą kartą jis paliekamas „išsiverkti“).
    Kūdikis jaučiasi nesaugus, nes nežino, ko reikėtų tikėtis iš tėvų, dažnai elgiasi nerimastingai, stipriai siekia tėvų kontakto, tačiau jį gavęs gali reaguoti menkai arba su baime.
    Ambivalentišką prieraišumo jausmą turintiems vaikams sunku valdyti savo emocijas, jie nekantrūs, neramūs, suaugusiųjų dėmesio reikalauja nuolat ir labai demonstratyviai, o bendraamžius vertina neigiamai.
• Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas ilgą laiką (pagal kai kurių specialistų požiūrį ir dabar) nebuvo išskiriamas. Šiam prieraišumo tipui priskiriamas nesaugus vaiko ir tėvų ryšys, netelpantis į nesaugaus organizuoto prieraišumo rėmus.
  Esant šiam prieraišumo tipui sunku apibrėžti tėvų elgesį bei vaiko reakciją į jį. Manoma, kad jis formuojasi, kuomet prieš vaiką nuo pat mažumės smurtaujama arba, jeigu prieš vaiko tėvus buvo smurtauta jų pačių vaikystėje.
  Manoma, kad šie vaikai yra nenuoseklūs, juos kamuoja vidiniai konfliktai, jiems būdingi įvairūs elgesio ir asmenybės sutrikimai.

Kokia saugaus prieraišumo reikšmė?

Kūdikio prieraišumas, psichologų ir psichiatrų teigimu, atspindi jo požiūrį į save ir į aplinkinį pasaulį vėlesniuose gyvenimo tarpsniuose.

Saugų prieraišumą turintis kūdikis (o vėliau vaikas, paauglys, galiausiai - suaugęs žmogus) labiau pasitiki savimi, yra emociškai stabilus, turi aukštesnę savivertę, jaučiasi vertas meilės, švelnumo. Vaikas drąsiau tyrinėja pasaulį, yra žingeidus.

Saugaus prieraišumo susiformavimas taip pat svarbus tolesniems vaiko santykiams su tėvais bei kitais žmonėmis. Saugiai prisirišęs vaikas palankiai vertina aplinkinius žmones, yra empatiškesnis, jam lengviau megzti ir puoselėti draugystę, partnerystę.