Supykęs vaikas muša save: ką daryti?

Maždaug ketvirtadalis vaikų apimti pykčio muša, žnaibo, kandžioja ar kitais būdais žaloja save. Visada sunku matyti nusiminusius vaikus, tačiau daug blogiau stebėti, kai vaikas imasi ir fizinių veiksmų bei tą nusivylimą nukreipia į save.

Jei savęs mušimas, žnaibymas ar kandžiojimas apibūdina jūsų situaciją, pernelyg sielotis neverta: tai – normali vaiko raidos fazė, kurią jis anksčiau ar vėliau, tikėtina, išaugs.

Ši problema būdingiausia 1–3 m. vaikams, kartais – 6–12 mėn. kūdikiams ir vyresniems nei 3 m. ir net  mokyklinio amžiaus vaikams.

Kodėl vaikas save muša?

Augdamas vaikas po truputį pradeda suvokti savo individualumą. Jis nori išreikšti savo pomėgius, parodyti, kad kažkas jam nepatinka, ir stengiasi būti savarankiškas. Tuo pat metu mažylis mokosi reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, dalytis žaislais su kitais vaikais, laukdamas, kol ateis jo eilė, tačiau jo valia – vis dar labai ribota, todėl nusivylimas išliejamas per smurtą, nukreiptą į save patį.

Maži vaikai po truputį atranda pasaulį, kuriame yra daug įdomybių. Kai tėvai neleidžia vaikui tyrinėti aplinkos, o vaikas nemoka išreikšti savo norų ir poreikių, jis nusivilia, jam sunku suprasti, kodėl viskas negali vykti taip, kaip jam norisi. Tai reiškia, kad vaikas save muša norėdamas tarsi parodyti savo viršenybę, tai, kad bent jau šioje srityje jis gali elgtis taip, kaip nori.

Vaikai agresyviu elgesiu nori savo tėvams pasakyti, kaip jie jaučiasi, ypač tuomet, kai dar tik pradeda ar mokosi kalbėti. Taigi, 1–2 m. vaikas save muša, nes dar nesupranta, kaip reaguoti į tam tikras situacijas, negebėdamas suvaldyti emocijų.

Taip pat jei vaikui kažką skauda, pradėti mušti save jis gali tiesiog norėdamas nusiraminti. Dažni atvejai – kūdikiui dygsta dantys arba prasidėjo ausies uždegimas. Būtent todėl svarbu stebėti, ar mušimo pradžia nesutampa su kokiais nors kitais simptomais. Jeigu pastebėtumėte dar kažką neįprasta, geriau nuvykti pasikonsultuoti su pediatru.

Stebėkite, kada vaikas pradeda save mušti: galite gauti atsakymą

Tėvų užduotis – stebėti, kada, kokiomis aplinkybėmis vaikas pradeda save mušti: ar būdamas namuose, darželyje, o gal kokiose nors viešose vietose? Stebėkite, gal toje aplinkoje yra kažkas, galintis sukelti agresyvų vaiko elgesį. Dažniausiai vaikų priešiškumą paskatina žmonių gausa, triukšmas ar ryškus apšvietimas.

Taip pat stebėkite, kada visa tai vyksta. Pavyzdžiui, gal save mušti vaikas pradeda tik tada, kai yra pavargęs, stipriai išalkęs, kai pasakėte jam „ne“, o galbūt tada, kai nuo mėgstamos veiklos pereinate prie mažiau mėgstamos (pavyzdžiui, pasivažinėjote kieme, o tada einate skaityti knygučių)?

Ką daryti jau žinant situacijas, kai vaikas gali pradėti save mušti? Jeigu netinkamą vaiko elgesį provokuoja fiziologiniai veiksniai, pavyzdžiui, nuovargis, alkis arba perdėta stimuliacija, pavyzdžiui, triukšmas, dideli žmonių susibūrimai, pasistenkite neigiamoms emocijoms užbėgti už akių ir bent trumpam atsitraukite į ramesnę aplinką, pasiūlykite vaikui užkandžių bei gėrimų. Jei pastebėjote, kad, pavyzdžiui, vaikas pradeda nederamai elgtis supykęs, iš anksto užkirskite tokiam elgesiui kelią sakydami: „Dabar 15 min. pažaisime, o po to eisime valytis dantukų ir keliausime į lovą.“ Galima ir nusistatyti priminimą telefone, kada tos 15 min. praeis: juk maži vaikai neturi laiko nuovokos. Informuotas vaikas nebus nusiteikęs taip priešiškai.

Ką daryti pastebėjus, kad vaikas save muša ar kitaip žaloja?

Ką daryti – ignoruoti tokį elgesį ar užkirsti jam kelią? Vieno atsakymo nėra, tačiau aišku, kad turite vaikui padėti rasti geresnių saviraiškos būdų.

Padėkite vaikui nusiraminti

Kai vaikas pats save muša, tai – tarsi signalas tėvams, kad jis yra nusiminęs ir jam būtina nusiraminti. Pats geriausias atsakas – patiems tėvams išlikti ramiems. O vaikai yra linkę mokytis iš pasikartojančio elgesio. Taigi, jei ramūs esate ir jūs, analogiškai elgtis stresinėse situacijose mokysis ir vaikas. O jau po to galite imtis tolesnių veiksmų.

Aiškiai įvardinkite, kad toks elgesys nėra tinkamas

Vaikas turi aiškiai suprasti, kad mušti kitų ir savęs nevalia. Kiekvieną kartą, ramiu balsu, labai paprastai ir konkrečiai įvardinkite, kad toks elgesys netinkamas, t.y. „mes nesimušame, nemušame kitų ir savęs“.

Pabrėžkite, kad suprantate vaiką

Stiprias neigiamas emocijas išgyvenantis vaikas gali jaustis labai vienišas, išsigandęs, nesuprastas, tad būtinai kartokite, kad esate čia, viską suprantate ir būtinai padėsite. Pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad pyksti. Aš irgi kartais pykstu“ arba „Aš žinau, kad tu labai nusiminei, man labai dėl to gaila“.

Padėkite vaikui įvardinti emocijas ir jų priežastis

Stiprias emocijas patiriantis vaikas neretai nemoka jų tinkamai atpažinti, nesupranta jų priežasties, jaučiasi pasimetęs. Padėkite vaikui suprasti, kokius jausmus jis patiria ir kokia jų priežastis. Pavyzdžiui: „Tu labai pavargai, nori miegelio ir pyksti“ arba „Tu nusiminei, nes nenupirkau tau žaisliuko“.

Pasiūlykite alternatyvų elgesį

Įpykusiam, nusiminusiam ar kitas neigiamas emocijas išgyvenančiam vaikui sunku jas paleisti, tad nukreipkite jį tinkama linkme ir pasiūlykite alternatyvą mušimuisi. Vyresniam vaikui siūlykite nurimti, ramiai ir giliai pakvėpuoti, o tuomet pasikalbėti. Mažyliui labiau tiks fizinė „iškrova“,  pavyzdžiui: „Jeigu pyksti, nesimušk, o patrypk kojelėm“ arba „Nemušk savęs, jeigu pyksti, paplok delniukais į žemę“ arba „Nesimušk ir nešauk, o geriau pariaumok kaip liūtas“.

Nukreipkite vaiko mintis

Kai vaikas pradės save mušti ir paimsite jį į glėbį, galite duoti jo mėgstamą žaislą ar atsigerti:  taip nukreipsite vaiko mintis, sumažinsite pasipriešinimą.

Apkabinkite vaiką ir sakykite palaikymo žodžius

Tvirtai apkabinkite vaiką, kad jis negalėtų savęs mušti. Būtina ramiai kalbėti, aiškinti, kodėl neleidžiate vaikui pajudėti. Tiesiog pabūkite apkabinę vaiką tol, kol jis visiškai nurims.

Sukurkite saugią aplinką

Jeigu vaikas, pavyzdžiui, daužo galvą į sieną, nuneškite jį į kitą vietą; jei vaikas trenkia sau su tam tikru daiktu, paimkite jį iš jo, ir t. t.

Kada verta pasitarti su specialistais?

Kai vaikas reguliariai save muša ir tai nėra susiję su pykčio priepuoliu ar ūmiu skausmu, savęs žalojimas gali būti siejamas su autizmu. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai gali ne tik muštis, bet ir žnaibytis, kandžiotis, trankyti galvą ir t. t. Visa tai jiems – būdas nusiraminti. Pavyzdžiui, ritmiškas galvos trankymas stimuliuoja vestibulinį aparatą.

Sudėtingesniais atvejais, kai nei pokalbiai, nei vaiko apkabinimas nepadeda ir situacija negerėja vaikui augant, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.

Į gydytoją verta kreiptis tuomet, kai vaikas stipriai susimuša, ant kūno lieka mėlynių, įbrėžimų ir kt.