Vaikas kalba dviem kalbomis: naudinga ar žalinga?

Šiais laikais nebestebina nei dvikalbės šeimos, nei dvikalbiai vaikai. Gyvenimas yra dinamiškas: mes daug keliaujame, bendraujame su įvairių kultūrų atstovais, sukuriame mišrias šeimas, kuriose kalbame keliomis kalbomis. Net ir viena kalba kalbantys tėvai neretai savo vaikus leidžia į dvikalbį darželį ar mokyklą. Tokį tėvų pasirinkimą skatina noras visapusiškai ugdyti vaiką, plėsti jo akiratį, lavinti intelektą. 

Geriau mažiau, bet kokybiškai

Egzistuoja nuomonė, kad vaikui svarbu gerai išmokti vieną kalbą, o tik tada imtis kitų. Juk tik tvirtas gimtosios kalbos pagrindas gali nutiesti kelią į papildomų kalbų mokymąsi. Tokiu būdu vaikas įpras vartoti kalbą ne bet kaip (kad tik susikalbėtų), o taisyklingai. Šios nuomonės šalininkai teigia, kad svarbu neapkrauti atžalos papildomais mokslais bent iki pirmos klasės. Juk besimokant kelių kalbų tuo pat metu nė vienos jų vaikas neišmoksta kokybiškai. Anot jų, net suaugęs dvikalbis žmogus kartais patiria sunkumų: painioja žodžius, dažnai neteisingai taria. Be to, be galo sunku yra persijungti iš vienos kalbos į kitą. O ką jau kalbėti apie vaiką. Griebdamasis abiejų kalbų mokymosi vienu metu, jis gerai neišmoks nė vienos.

Daugiau kalbų – aukštesnis intelektas

Prioritetą vienai – gimtajai kalbai – pripažįsta toli gražu ne visi. Vis daugiau jaunų tėvų laikosi nuomonės, kad vaikai yra ypač gabūs, todėl gali nuo mažens be vargo išmokti net ir sudėtingas užsienio kalbų konstrukcijas. Įdomu tai, kad šiai nuomonei pritaria ir mokslininkai. Anot jų, kalbų mokymasis treniruoja smegenis ir kognityvines funkcijas. Tokie vaikai plačiau suvokia mokomąsias programas, ilgiau išlaiko dėmesį, geriau mokosi. Be to, kuo daugiau kalbų žmogus moka – tuo daugiau jo smegenyse susidaro neuronų jungčių. Moksliniai tyrimai parodė, kad vaikai, kurie vaikystėje yra skatinami mokytis ir pažinti, turi aukštesnį emocinį intelektą, platesnę pasaulėžiūrą, be to, jie labiau pasitiki savimi. Tokie vaikai supranta, kad tam, kad pasiektų rezultatą, turi stengtis ir kad jų gyvenimas priklauso tik nuo jų pačių. Jie yra savarankiškesni ir labiau lydimi sėkmės, nei jų bendraamžiai.

Išmokti gali visi vaikai

Be abejo, kiekvienas atvejis yra individualus. Kiekvienas vaikas turi savo unikalius gebėjimus ir talentus. Vieniems geriau sekasi matematika ir tikslieji mokslai, kitiems – menai ir kalbos. Todėl nereikia nusiminti, jei jūsų vaikas mokosi kiek lėčiau, nei kaimynų vaikai. Galbūt jam geriau seksis matematika, o gal jis taps garsiu fiziku ir padarys atradimą, kuris pakeis žmonijos suvokimą apie pasaulį? Kiekvienas turi savo greitį ir ritmą. Mokytis kalbų – tas pats, kas mokytis plaukti arba šokti baletą. Vieni kliūtis įveikia greičiau, kiti – lėčiau. Bet tai nereiškia, kad pastarieji yra mažiau gabūs. Moksliniai tyrimai rodo, kad kalbų mokymosi įveikti negali tik tie vaikai, kurie turi kalbos raidos sutrikimų. Visiems kitiems anksčiau ar vėliau tai yra pasiekiama.

Svarbu – taisyklinga kalba

Svarbu yra ne tai, keliomis kalbomis kalbėti mokote vaiką, o tai, kaip taisyklingai tai darote. Jei vaikas nuo mažens girdės neteisingą tartį ir laužytą kalbą – jis tikrai tą atkartos. Juk vaikai geriausiai mokosi per pavyzdį. Todėl, bendraudami su savo atžalomis, nemaišykite kalbų. Kalbėkite arba viena, arba kita kalba, bet taisyklingai. Jei mama yra lietuvė, o tėtis – arabas, tegul mama kalba su mažyliu lietuviškai, o tėtis – arabiškai. Bet taisyklingai.

Pagarba gimtajai kalbai

Jokiu būdu nesigėdykite savo gimtosios kalbos. Kitaip perduosite palikuoniui savo gėdos ir nepilnavertiškumo jausmą, kuris taps jo našta ir gyvenimo nesėkmių priežastimi. Juk norite, kad jis būtų stiprus ir pasitikėtų savimi, tiesa? Tuomet ugdykite jo savigarbą ir emocinį stabilumą. Pratinkite prie minties, kad pasaulis yra jam atviras nepriklausomai nuo to, kuria kalba jis kalba. Be abejo, jeigu jis ją vartos taisyklingai.