Vaikas švepluoja: ką daryti?

Daugelis tėvų pastebi šveplavimą, kai jų atžalos dažniau pradeda tarti žodžius su garsais S ir Z, pavyzdžiui, sesė, saulė, zuikis ir pan. Tokia tartis gali atrodyti miela, tačiau yra ir kita medalio pusė: dažnai aplinkiniams sunku suprasti, ką vaikas sako.

Kartais tai, kad vaikas švepluoja, pastebi pedagogai arba bendraamžiai, ir tik tuomet tėvai pradeda ieškoti informacijos, kada šveplavimas laikomas normaliu ir jį galima toleruoti, kada vaikas turėtų nustoti švepluoti, kaip žinoti, kada jau reikia kreiptis į logopedą ir t. t.

Svarbu žinoti, kad šveplavimas šveplavimui nelygu, ne visiems tam tikro amžiaus vaikams reikia tarties korekcijos – kartais jis išaugamas. Logopedas gali nustatyti, ar šveplavimas atitinka vaiko raidą, ar tai yra artikuliacinis sutrikimas, kuriam būtina korekcija.

Kas yra šveplavimas?

Šveplavimas, kitaip dar žinomas ir kaip dislalija, yra dažnas garsų tarimo sutrikimas, kai jie nuolat tariami netaisyklingai – praleidžiami, painiojami ar pakeičiami lengviau ištariamais garsais.

Kalbai vystantis normaliai, šveplavimas išnyksta savaime, tačiau jei vaikui augant tarties trūkumai išlieka, būtina logopedo pagalba.

Netaisyklingas tam tikrų garsų tarimas vadinamas specialiais terminais:

• Netaisyklingas švilpiamųjų S, S‘, Z, Z‘, šnypščiamųjų Š, Š‘, Ž, Ž‘ garsų, afrikatų C, Č, DZ, DŽ tarimas (sigmatizmas / parasigmatizmas): garsai gali būti keičiami kitais, iškraipomi arba praleidžiami.
• Netaisyklingas garsų L, L‘ tarimas (lambdacizmas / paralambdacizmas): garsai gali būti praleidžiami, keičiami kitais, pavyzdžiui, J, V, U.
• Netaisyklingas R, R‘ garsų tarimas (rotacizmas / pararotacizmas): šie garsai gali būti praleidžiami, keičiami kitais – L, V, U, J – arba tariami iškraipytai.
• Netaisyklingas K, K‘ garsų tarimas (kapacizmas / parakapacizmas): šie garsai gali būti praleidžiami, keičiami kitais arba tariami iškraipytai.
• Netaisyklingas G, G‘ garsų tarimas (gamacizmas / paragamacizmas): šie garsai gali būti praleidžiami, keičiami kitais arba tariami iškraipytai (šoninis).
• Netaisyklingas J garso tarimas (jotacizmas / parajotacizmas): šis garsas gali būti praleidžiamas, keičiamas kitais – L, V, U – arba tariamas iškraipytai.

Kodėl vaikas švepluoja?

Galima išskirti šias dažniausias šveplavimo priežastis:

• Anatominės priežastys, artikuliacinio aparato ypatumai: per trumpas liežuvio pasaitėlis, kreivi dantys ir netaisyklingas sąkandis, netaisyklinga žandikaulių padėtis, aukštas gomurys, stambus liežuvis ir kt.
• Klausos sutrikimai, foneminės klausos trūkumas: vaikas aiškiai negirdi skirtumo tarp panašių garsų (pvz., S ir Š, Z ir Ž, K ir T), todėl negali kontroliuoti tarties;
• Neišlavėjęs artikuliacinis aparatas: silpni liežuvio ir lūpų raumenys, negebėjimas koordinuoti jų judesių;
• Fiziologinės priežastys: dažnos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, padidėję adenoidai. Dėl šių būklių sutrinka kvėpavimas ir liežuvio padėtis burnoje;
• Neurologinės priežastys: retesniais atvejais šveplavimas gali būti susijęs su nervų sistemos veiklos ypatumais;
• Aplinkos veiksniai: nepakankamas bendravimas su vaiku, netaisyklingos kalbos pavyzdys šeimoje ar tarp bendraamžių, per ilgas čiulptuko ar pirštų čiulpimas (tai taip pat gali lemti ir sąkandžio problemas) ir kt.

Kaip vaikas mokosi tarti garsus pagal amžių?

Tam tikrų garsų tarties raida pagal vaiko amžių:

• 3 metų vaiko kalbą turėtų suprasti aplinkiniai, t. y. normalu, jei nepažįstami žmonės supranta 75–80 % vaiko kalbos. Patartina pasikonsultuoti su specialistu, jei vaikas garsus S, Z taria kišdamas liežuvį tarp dantų ar keičia juos į T, D ir jei neištaria garsų K ir G.
• 4 metų vaikai mokosi taisyklingai tarti garsus Š, Ž – pirmiausia galbūt tik gebėti juos ištarti izoliuotai (ŠŠŠ, ŽŽŽ) ar skiemenyse (ŠU, ŽU), o po to jau ir vartoti šnekamojoje kalboje. Skardžiųjų priebalsių B, D, G kalboje keturmečiai neturėtų versti į P, T, K, nepainioti tarpusavyje garsų V, L ir J.
• 5–7 metų vaikas po truputį įgunda ištarti ir sudėtingiausius garsus – C, Č, DŽ, H, CH, F ir R.

Kada dėl šveplavimo reikia kreiptis į logopedą?

Į logopedą kreiptis verta, jei:

• Vaikas švepluoja ilgesnį laiką, situacija negerėja;
• Vaiko kalbos aplinkiniai žmonės dažnai nesupranta;
• Bendraamžiai arba pedagogai mini, kad vaikas kalba neaiškiai;
• Vaikas vengia tarti jam sudėtingesnius žodžius arba situacijų, kai reikės bendrauti;
• Greta šveplavimo pasireiškia ir kitų problemų, pavyzdžiui, liežuvio stūmimas, kvėpavimas per burną ir kt.

Kokius pratimus galima daryti namuose siekiant pagerinti vaiko tartį?

Žinoma, pirmiausia būtų naudinga pasikonsultuoti su logopedu, kuris parinks pratimų, tinkamų būtent jūsų vaikui, tačiau galite išbandyti ir kelis pakankamai universalius pratimus. Šie pratimai – puiki pagalbinė priemonė greta logopedo konsultacijų.

Lūpų mankšta

• Lūpomis žaisliniams paukšteliams razinos dalijamos taip, lyg tai darytų jų mama.
• Sukandus dantis, lūpos ištempiamos į šalis, paskui atkišamos į priekį tarsi pučiant dūdelę (mėgdžiojamas gaisrinės sirenos garsas, įvairiu garsumu tariant Y-Ū-Y-Ū).
• Pučiant oro srovę, virpinamos lūpos („arkliukas prunkščia“).

Liežuvio mankšta

• Vaikui siūloma apsimesti, kad jo burnoje – čiulpiamas saldainis, liežuvį užkišant už skruosto ir juo suformuojant kauburėlį.
• Judinant liežuvį į šonus, imituojamas tiksintis laikrodis.
• Pravėrus burną liežuvio galiuku „valomi“ apatiniai dantys iš vidinės pusės, atliekant judesius iš vienos pusės į kitą, paskui – iš apačios į viršų.
• Iš liežuvio suformuojamas „kalnelis“ – galiukas remiasi į apatinius dantis, o pats liežuvis išlenkiamas.
• Plačiai išsižiojus liežuvis sukamas ratu.
• Iškištas liežuvis nuleidžiamas žemyn, paskui keliamas į viršų ir bandoma pasiekti nosies galiuką.
• Vertikaliais nenutrūkstamais judesiais liežuviu „glostoma“ viršutinė lūpa. Tempas greitinamas.
• Pliaukšima liežuviu, stengiantis jį kuo aukščiau pakelti ir kuo stipriau prispausti prie kietojo gomurio („arkliukai bėga“).
• Prispaudus platų liežuvį prie gomurio, plačiai išsižiojama. Ištemptas liežuvio pasaitėlis primena grybo kotelį, o liežuvis – kepurę (išeina „grybukas“).

Pūtimo pratimai (jie nėra tiesiogiai skirti gydyti šveplavimui, labiau yra pagalbiniai)

• Pučiama į vėjo malūnėlį, pučiamos dūdelės, balionai ir kt.
• Plačiai pučiama oro srovė, lyg šildant sušalusias rankas.
• Stengiamasi į „vartus“ pūtimu nuritinti flomasterį ar kitą lengvą rašymo priemonę.