Vaikas „lunatikuoja“ - vaikšto per miegus. Ką daryti?

 

• Nesibaiminkite. Nors vaizdas, tiesą sakant, skirtas ne silpnų nervų žiūrovams. Ypač jei nesate pratęs: akys atmerktos, žmogus atlieka įvairius judesius, vaikšto, ką nors veikia, kartais visai rišliai kalba ir netgi atsakinėja į jūsų klausimus. Tačiau, skirtingai nei zombiai kino filmuose, tokios būsenos žmogus taikus ir paklusnus – visas komandas supranta paraidžiui ir neatsikalbinėdamas jas vykdo. Beje, psichologai tvirtina, kad tokios būklės žmogus maksimaliai pasiduoda įtaigai – jis jau yra paniręs į hipnozę. Tačiau verčiau atsisakyti pagundos „užprogramuoti“ savo vaiką stropiam mokslui ar paklusnumui – sunku prognozuoti, kaip tokie hipnozės seansai jam atsilieptų vėliau.

• Nuraminkite kitus vaikus, jei jų yra šalia. Paaiškinkite jiems, kad nieko baisaus nenutiko. Elkitės pasitikėdama savo jėgomis, parodykite, kad valdote padėtį. Vėliau, kai viskas nurims, paaiškinkite išsamiau, kaip vaikams elgtis kitą kartą – reaguoti ramiai, paragini per miegus vaikštantį žmogų grįžti į savo lovą ir miegoti.

• Užtikrinkite lunatiko saugumą. Sakoma, kad vienintelis žmogus, kuriam lunatikas gali pakenkti – tai jis pats. Nors jo akys ir atmerktos, o judesiai atrodo sąmoningi, iš tikrųjų žmogus sapnuoja. Jis nepastebės, pavyzdžiui, ištemptos virvės, langas jam gali pasirodyti kaip durys, jis gali užsimesti ant savęs kokį sunkų daiktą, kitaip susižeisti. Jei jūsų atžala jau ne kartą yra vaikščiojęs naktimis, pasirūpinkite jo saugumu naktį: nakčiai langus uždarinėkite, iš kelio pašalinkite daiktus, už kurių galima užkliūti. O jei pati užklupote savo vaiką vaikštant per miegus, geriausia, ką galite padaryti – tai palydėti jį iki lovos ir paguldyti miegoti. Nežadinkite jo. Jei vaikas verkia, priešinasi jūsų veiksmams ar dar kitaip reiškia nerimą – švelniai jį nuraminkite. Jei vaikas dar per mažas, kad į situaciją pažvelgtų su jumoru, ryte geriau nė nepasakokite, ką jis veikė naktį, nes kitą vakarą jis gail pradėti bijoti užmigti.

• Laisvę emocijoms! Dažniausiai vaikai lunatikuoja patyrę stiprius išgyvenimus – tiek liūdnus, tiek džiugius. Nepakankamas miegas, pilna šlapimo pūslė, pasikeitusios gyvenimo aplinkybės ir atsiradę pašaliniai triukšmai padidina eilinio priepuolio riziką. Todėl pasistenkite, kad jūsų vaikas išlietų savo emocijas dieną, kad jų nebeliktų nakčiai. Geriausia jei prieš miegą vaikas imasi kokios ramios, poilsiui tinkamos veiklos. Fiziniai krūviai, protinė veikla, televizorius ir kompiuteris prieš pat miegą jam – ne į naudą.

• Tyla ir jaukumas. Miego metu vaiko kambaryje turėtų būti tylu – net pernelyg girdimas už sienos einantis televizorius gali išprovokuoti vikščiojimą per miegus. Likus pusvalandžiui iki miego galite pasiūlyti išgerti šilto pieno, o prieš pat miegą priminkite, kad nueitų į tualėtą.

Lunatizmas, arba kitaip – somnambulizmas vaikams pasireiškia gana retai, bet tikrai kiekvienas esame girdėję, kas tai yra. Lunatizmas – tai miego sutrikimas, pasireiškiantis maždaug 1.5 valandos po užmigimo. Tuo laikotarpiu išoriškai vaikas atrodo labai kietai įmigęs, tačiau jis gali staiga atsikelti ir elgtis taip, tarsi būtų visiškai budrus.

Dažniausiai somnambulizmas pasireiškia dėl psichologinių veiksnių: stresų, nerimo, išgyventų krizių ir t.t. Dažnai manoma, kad lunatizmas tiesiogiai priklauso nuo mėnulio fazių, tačiau toks įsitikinimas yra klaidingas. Tiesa, negalima atmesti ir paveldėjimo faktoriaus: mokslininkai teigia, kad vaikai, kurių tėvams yra pasireiškęs lunatizmas, tą patį patiria 6 kartus dažniau nei vaikai, kurių giminėje somnambulistų nėra buvę. Somnambulizmą taip pat gali išprovokuoti alkoholis, narkotikai, vaistai, ir galvos smegenų traumos.

Dienos metu somnambulisto elgesys niekuom nesiskiria nuo kitų žmonių elgesio. Kitoniškumo nerodo ir psichologinių tyrimų duomenys. Tačiau vis dėl to keletą požymių, nors ir neryškių, galima pastebėti: naktinėjantys vaikai yra jautresni už kitus, sunkiau tramdo savo pyktį, agresiją, jiems sunkiau prisitaikyti prie naujovių ar priimti kitų žmonių nuomonę. Nustatyta, kad vaikščiodamas naktį somnambulas vienu metu ir snaudžia, ir būdrauja, dėl šios priežasties jie atsikelia iš lovos, ima vaikščioti, viską mato ir viską girdi bei jaučia, tačiau žvilgsnis išlieka nejudrus, tarsi susikoncentravęs į vieną konkretų tašką. Lunatiko judesiai gali būti šiek tiek nerangūs, tačiau iš esmės jo elgesys primena normalaus, nemiegančio žmogaus elgesį. Vaikai miegodami pradeda vaikščioti tuomet, kai išmoksta savarankiškai judėti. Dažniausiai naktimis vaikšto 4-8 metų vaikai, o iki 12 metų lunatizmas įprastai išnyksta.

Įdomu tai, kad lunatizmas kur kas dažniau pasireiškia berniukams, nei mergaitėms. Manoma, kad taip nutinka dėl berniukų charakterio savybių: jie uždaresni, drovesni, stokoja priemonių emocijoms ir stresui išreikšti. Dažniausiai taip nutinka dėl visuomenėje suformuotų stereotipų, pavyzdžiui, įsigalėjusios nuomonės, kad berniukams nedera verkti.

Paprastai kiekvienas lunatikas turi savo kelionės maršrutą, tačiau kartais jo elgesys gali kisti. Kelis kartus jis gali eiti savuoju maršrutu, o paskui netikėtai tiesiog atsisėsti lovoje ir niekur nekeliauti. Įprastai šios naktinės kelionės trunka nuo minutės iki pusvalandžio. Įprastai lunatizmas pasireiškia ne daugiau nei kartą per naktį. Deja, patys somnambulai negali pasirūpinti savo saugumu, taigi neretai susižaloja. Dauguma tėvų pirmą kartą susidūrę su lunatizmu labai išsigąsta ir puola žadinti savo vaiko, tačiau to geriau nedaryti. Tėvų pareiga – stebėti, kad vaikas nesusižalotų. Staigus pažadinimas vaiką labai išgąsdins, tačiau vienaip ar kitaip jis nesusivoks, kas įvyko, nes paprasčiausiai nieko neprisimins.