Vaikas vagia: kodėl ir ką daryti?

Keli litai iš mamos piniginės. Saldainių sauja svečiuose. Žaisliukas įgrūstas kišenėn parduotuvėje. Tokios situacijos tikrai priverčia tėvelius raudonuoti ir sumąstyti, kodėl tai vyksta ir kaip reikėtų elgtis.

Vargu, ar tai stipriai nuramins, tačiau, anot psichologų, vagiliauja didelė vaikų dalis. šskiriamos trys pagrindinės vagiliavimo priežastys: vaikiškas impulsyvumas (mažylis gali vogti, nes tai atrodo labai paprasta, o atsispirti pagundai yra sudėtinga), sudėtingi santykiai su tėvais (vogimas yra būdas atkreipti į save dėmesį) ir siekis įsitvirtinti (bandoma įveikti savo nevisavertiškumo kompleksą, įtikinti save ir kitus gudrumu ir drąsa). Labiausiai paplitusi yra pirmoji, nes mažiesiems labai sunku kontroliuoti savo norus: jeigu vaikutis mato ant stalo pyragą ir jo nori, vienintelis dalykas, kuris gali jį sulaikyti nuo vagystės, yra baimė, kad jį nubaus. Net jeigu jis ir žino, kad negalima imti svetimų daiktų, tikėtina, kad paims ką nors nevalingai.

Elgtis sąmoningai, atsižvelgti į socialines normas, imama tik apie 6–7 gyvenimo metus, tačiau ne visiems tai pavyksta lengvai: kai kurie vaikučiai labai judrūs, negali nusėdėti, ramiai išklausyti mokytojo. Priežasčių gali būti daugybė: temperamento ypatumai, rimti psichiniai nuokrypiai, psichinė trauma (tėvų skyrybos, persikraustymas). Impulsyvaus vagiliavimo nereikėtų painioti su kleptomanija: Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, tik 5 % suaugusių vagišių yra kleptomanai, bet pusė iš jų – tiesiog simuliantai. Vaikų kleptomanijos atvejų tėra pavieniai. Impulsyvų vaiką būtina griežtai kontroliuoti ir mokyti atsakomybės – jis niekada net ir impulsyviai nenusižengs, jeigu žinos, kad jo tikrai laukia bausmė. Tai reiškia, kad į vagystes nereikia žiūrėti pro pirštus, bet ir didelės tragedijos čia nėra.

Bandymai ką nors pavogti dažnai kyla dėl prarasto ryšio su tėvais. Kai tėveliai tiesiog pasinėrę į savo reikalus, vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas. Jam ima atrodyti, kad negauna tiek dėmesio, kaip kiti vaikai, arba kad yra nemylimas, kad su juo elgiamasi neteisingai. Tokiais atvejais iš mamytės rankinuko dingsta pinigai arba kokie nors daiktai, tačiau taip, kad nuostolį būtų galima pastebėti. Juk pinigai mažyliui dar nelabai reikalingi – jis nesąmoningai siekia pritraukti mamos dėmesį. Jo manymu, geriau jau bausmė, negu visiškas abejingumas.

Kartais užuot iškėlus skandalą naudingiau pagirti vaikutį už kokius nors jo nuopelnus, padovanoti dovanėlę, apie kurią jis dažnai svajojo. Net jeigu jis ir neprisipažins vogęs, jis dar ilgai prisimins gėdos jausmą ir nejaukumą.

Kartais vagiliaujama dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, norima pritapti prie kompanijos, kam nors ko nors pavydima (pavyzdžiui, turtuolių sūneliams). Tai įmanoma, jeigu vaikui nuo mažens skiepijama „klasinė neapykanta“, rodoma, kad dėl blogo šeimos gyvenimo kalti kiti.

Jeigu tėvai praranda vaiko kontrolę, paimti vėl viską į savo rankas būna labai sunku: nebaudžiamas sūnelis (arba dukrytė) ilgainiui įtiki, kad gali daryti viską, kas tik šauna į galvą, ir labai priešinasi, jeigu kas nors pabando užkirsti tam kelią. Kas iš jų išauga – niekam ne paslaptis... Jeigu laiku nesiimama priemonių, anksčiau ar vėliau tokie vaikučiai patenka į nepavydėtiną padėtį ir turi atsakyti už savo veiksmus.

Lengviausias ir paprasčiausias būdas užkirsti kelią galimai vagystei – neprovokuoti jos. Nepalikinėk akivaizdžiose vietose pinigų, laikyk juos vaikams nepasiekiamoje vietoje – gal tokią rasti bus sunku, bet tai būtina.

Žinoma, dingti gali ne tik tavo alga. Kai kuriose pasiturinčiai gyvenančiose šeimose vaikams leidžiama imti viską, ko tik jie užsimano, tačiau jie neturi savo asmeninių daiktų, todėl už sugadintus ir neatsako. Toks vaikas gali ką nors išnešti iš namų nė nenutuokdamas, kad tai laikoma vagyste. Patinka tau tai ar ne, tačiau jis turi turėti ir savo neliečiamo „asmeninio turto“. Daugelį tėvelių tai gąsdina, nes jiems atrodo, kad taip prarandama kontrolė (pavyzdžiui, nebegalima atimti dviratuko, jeigu vaikutis parsineša namo dvejetą ar trejetą). Bet būtent tai, kad jis nieko neturi (arba turi viską, bet nieko savo) ir skatina vogti.

Efektyvi vagysčių profilaktikos priemonė yra kišenpinigiai. Už juos vaikutis jaučiasi labai atsakingas: net septynmetis leidžia pinigėlius labai apgalvotai, o sulaukęs devynerių ima taupyti stambesniems pirkiniams (tai reiškia, kad impulsyvumas įveiktas). Jeigu reguliariai duosi jam smulkių, ateityje išvengsi didesnių nuostolių.

Susiję straipsniai

Darželyje vaikai nevedami į lauką: ar tai teisėta?

Buvimas lauke kiekvienam – tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam – teikia daugybę naudų: pabuvus gryname ore pagerėja nuotaika, stiprinamas imunitetas.

Pagyrimas nėra lygus pagyrimui: ką sakyti vaikui vietoje „šaunuolė (-is)“?

Kiekvienas vaikas yra ypatingas. Ypač savas! Ir kaip dažnai mums tiesiog taip norisi jiems pasakyti, priminti ir džiaugtis jų pasiekimais.

Kaip su vaikais kalbėti apie seksą?

Pastebėsite, kad pradėjęs lankyti mokyklą (o gal ir anksčiau) vaikas vis intensyviau domisi sekso tema ir aptarinėja ją su draugais.