Aš – pavargusi mama: kam man tiek visko reikia? (7)

lenetstan | Shutterstock.com

 Renata Cikanaitė Projekto „Tėvai ryšyje“ autorė, tėvystės koučerė

„Kam man tiek visko reikia?“ Tas momentas, kai mano kalbinama psichoterapeutė Aušra Kurienė užduoda klausimą ir milžiniška „Litexpo“ sakė nuščiūva. Kam man tiek visko reikia? Jeigu pavargusi, jeigu nespėju, jeigu lakstau visur, kam man tiek visko reikia? Jeigu nelieka vietos poilsiui ir džiaugsmui?..

Kada mes save pametame tėvystėje?

Tiek daug ten visko: planų, būrelių, vežiojimų, lavinimų, pramogų, auklėjimų... O mes tampame vykdytojais, pavargusiais ir nusibėgiojusiais tėvais. Perdegame: būti tėvais – nebegera, būti su vaikais, apie kuriuos taip ilgai svajojome, – nebemalonu.

Tėvystė – ne apie vaikus, o apie mus, tėvus

Iš esmės tėvystė yra ne apie vaikus, o labiau apie mus pačius. Tarsi vidinis kompasas, kuris rodo kelią į save. Kaip aš jaučiuosi, ko man trūksta, ko aš norėčiau. Vaikų pavyzdys gali būti įkvepiantis. Jie nuolat ryšyje su savimi: kai kažko nori, girdisi iki kaimynų namų. O mes ar girdime save? Pavyzdžiui, vaikas prašo pažaisti. Mes nenorime, nes grįžome iš darbo pavargę. Arba žaidžiame „iš reikalo“. Ir mintyse dėstomės likusius vakaro darbus: vakarienė, ruošimasis rytdienai, migdymas...

Vėlgi tai situacija, kuriai lengvų vaistų dar neišrasta. Kelias į save yra ieškojimas apgraibomis, kartais nemačiomis, ir aiškinimasis, kas man, o kas – ne man. Prioritetų persidėliojimas. Pasirinkimas, nuo ko aš noriu pavargti. Žinojimas, kaip ir kur aš pailsiu. Ir, galiausiai, kas man teikia džiaugsmą, ir kaip prie to galiu prisiglausti reguliariai.

Mes visi norime visa ko geriausio savo vaikams

Laimės, pinigų, išsilavinimo, šeimos... Tačiau šiame pasaulyje yra kasdienių nusivylimų, liūdesio, sielvarto, nesėkmių: tai gyvenimo dalis. Mes negalėsime nurinkti visų akmenukų nuo vaiko gyvenimo kelio. Atvirkščiai – leisdami jam nuo mažens susidurti su tomis mažomis gyvenimo kliūtimis, išmokysime, kad laimė – ne tai, kad nėra kliūčių gyvenime. Laimė – kad sutikęs kliūtį aš, visų pirma, žinau, jog turiu užnugarį – mamą ir tėtį. Turint tokį užnugarį daug lengviau eiti per gyvenimą. Nuo pat mažų dienų žinau: kad ir kas nutiktų, yra mama ir tėtis, kurie visada apkabins, paguos, pabučiuos ir vėl išleis bėgti tais takeliais, kur aš vėl griūsiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žinau, kad turiu pas ką sugrįžti, pasisemti stiprybės ir vėl išeiti į gyvenimo kelią.

Į ką vaikui remtis, jei mama ir tėtis – pavargę?

Nėra galingesnio įrankio už laimingo tėčio ar mamos pavyzdį. Daug kas manęs klausia, kodėl pavadinau savo projektą „Tėvai ryšyje“? Nes, visų pirma, mes turime palaikyti ryšį su savimi. Patys gyventi taip, ko linkime savo vaikui. Savo pavyzdžiu rodyti, kad pailsėti yra svarbu. Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas mums teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mūsų stiprybės šaltinis. Tik tada mes galime būti stiprūs ir atjaučiantys kitiems.

Ar vaikams reikia diegti įvairias tiesas apie gyvenimą?

Mes galvojame, kad, tapus mama ar tėčiu, reikia turėti kažkokią įrankių dėžutę ir su ja vaikams diegti įvairias tiesas apie gyvenimą. Iš tikrųjų tėvystė yra labiau apie mus, apie tas tiesas, kurios jau yra mumyse. Kiek iš mūsų esame prisiekę, kad aš tai jau savo vaikų taip, kaip mano mama ir tėtis, tikrai neauginsiu? Tačiau kai tampame tėvais, staiga susivokiame, kad kalbame su vaikais savo mamos arba tėčio balsu, jų žodžiais.

Kodėl taip atsitinka? Ogi todėl, kad mes lengviausiai perimame mums rodomą pavyzdį. Tėvystė ateina ir užduoda klausimą iš naujo: tai kaip ir kuo iš tikrųjų nori būti, ir tada tenka prisijaukinti naujus elgesio pavyzdžius. Ir taip pat pirmą kartą savo pačių tėvus pamatyti pirmiau kaip žmones, ir tik tada, kaip tėvus. Nes mes pagaliau suprantame, ką reiškia norėti vienaip, o negalėti taip padaryti, kad ir kaip stipriai to norisi. Didelė dovana, kai tapę tėvais mes pagaliau susitaikome su saviškiais.

Laimė – kai savo vaikuose pirmiausia matome žmones

Lengvumo gyvenimui atneša, kai mes ir savo vaikuose, visų pirma, matome žmones, o tik antrame plane – vaikus. Vėlgi... ką reiškia būti ryšyje su žmonėmis, kuriuos auginame? Vadinasi, būti su tais, kurie yra priešais mūsų akis. Ir mums labai skaudu, jeigu tai, ką matome, mums nepatinka, kai vaiko pasirinkimus vertiname kaip gyvenimo klaidas. Neigiame, draudžiame, moralizuojame, kritikuojame... Tai trukdo išlaikyti ryšį, nes mes palaikome ryšį su įsivaizduojama, išsvajoto vaiko versija, o su tikruoju vaiku, tokiu, koks jis yra, ryšio neturime.

Sunku sutarti su vaiku, kai nesutari pats su savimi

Sunku priimti kituose, kai nepriimame savyje. Sunku būti ryšyje su kitais, kai ryšys su savimi yra nutrūkęs. Ar aš dirbu darbą, kuris man patinka? Ar mano santykiai man patinka, ar jie darnūs? Kai mūsų ir vaikų pasirinkimai nesutampa, dar nereiškia, kad jie eina klaidingu keliu. Apsidairykime aplink: daug žmonių gyvena kitaip negu mes, bet dėl to jiems nei mažiau, nei labiau sekasi. Kiekvienam – savas kelias. Ir mūsų vaikas eis savu. O mes galime pasirinkti, ar norime būti to kelio liudininkai. Ir iš kaip arti. 

pavargusi mama, auklėjimas, santykiai su vaikais