Frazės, kurių negalima sakyti vaikams

wavebreakmedia | Shutterstock.com

Psichologai dažnai pabrėžia pozityvaus mąstymo reikšmę: pastebima, kad teigiamos mintys ir kalba padeda tiek pačiam geriau jaustis, tiek ir sukuria jaukią aplinką kitiems.

Ne išimtis ir vaikų auklėjimas: siekdami vaikus užauginti drąsiais, ambicingais ir draugiškais, turėtumėte vadovautis pozityvaus auklėjimo principais ir bendraudami su vaiku nenaudoti šių vis dar dažnokai pasitaikančių frazių.

„Atstok! Palik mane ramybėje!“

Net ir išvesti iš kantrybės, supykę, atsidūrę stresinėje situacijoje, venkite tokių išsireiškimų kaip „Atstok! Palik mane ramybėje!“. Vaikams sunku suprasti tokios abstrakčios frazės „galiojimo laiką“. Ar reikėtų atstoti visai dienai? O gal visam gyvenimui? Gal mama taip supyko, kad niekada nebenori manęs matyti?

Kuo pakeisti: paaiškinkite vaikui, kodėl jums reikia minutėlės ramybės, ką jūs veikiate, kada baigsite ir galėsite skirti dėmesio vaikui. Duokite vaikui užduotį, kad jis turėtų kur nukreipti savo dėmesį ir energiją.

Pavyzdžiui, kiek vyresniam vaikui jau galite pasakyti, kad labai pavargote, todėl norite ramiai išgerti puodelį kavos, pavartyti žurnalą, o su juo galėsite bendrauti po 15 minučių. Nepriklausomai nuo amžiaus, pasiūlykite vaikui veiklos jūsų pertraukėlės metu: paspalvinti knygelę, nupiešti autobusą, padėlioti dėlionę.

 „Tu esi tinginys/ niekšas/ blogas/ piktas/ nevykęs“

Vaikui pasielgus netinkamai paaiškinkite, kad jis suklydo, tačiau patikinkite, tai neapibrėžia jo, kaip asmenybės. Jokiu būdu neklijuokite bjaurių etikečių, nevadinkite vaiko kvailiu, tinginiu, piktu, nevykėliu ir pan.

Kuo pakeisti: pavyzdžiui, pasakykite vaikui, kad jums labai nepatinka mokykloje įvykusios muštynės (bet nevadinkite vaiko mušeika), pabrėžkite, kad neatlikti namų darbai tikrai nedaro garbės (bet nevadinkite vaiko tinginiu), pasakykite, kad matematikai reikia skirti kiek daugiau pastangų (bet nevadinkite vaiko kvailiu).

Vaikui labai svarbu žinoti, kad jis yra mylimas, geras ir reikalingas žmogus. Tačiau jis taip pat turi suvokti, kad netinkamas elgesys nėra toleruojamas.

„Gana verkti!“

Verksmas yra mūsų reakcija į jausmų antplūdį, kurį sukelia mūsų dvasinė ar fizinė būklė. Išsiverkimas vaikui yra, liaudiškai kalbant, „garo nuleidimas“, būdas savo jausmus ir įspūdžius „susidėlioti į lentynėles“.

Vaikui pradėjus verkti nepykite ir nepulkite jo stabdyti, nekritikuokite, kadangi vaikas gali verkimą imti vertinti, kaip gėdą. Vengdamas verkti ir negalėdamas susitvarkyti su savo emocijomis vaikas jausis sutrikęs, pasimetęs, vienišas.

Kuo pakeisti: leiskite vaikui išsiverkti. Kai vaikas kiek aprims, mokykite savo emocijas reikšti kitaip – paskatinkite išsipasakoti, prisiglausti ir apsikabinti. Jei vaikas yra per mažas, kad galėtų paaiškinti savo ašarų priežastį, padėkite jam: „Žinau, kad tu norėjai žaisti su tuo kibirėliu, bet reikia duoti pažaisti ir kitiems vaikučiams. Tu juk draugiškas ir daliniesi, tiesa?“  

 „Pasižiūrėk į savo sesę? Kodėl negali būti toks, kaip ji?“

Natūralu, jog tėvai lygina vaikus, ieško bendrumų ir skirtumų, kartais tai net padeda laiku pastebėti problemas, elgesį, kuris nėra tipiškas vienai ar kitai amžiaus grupei. Svarbu, kad šie pastebėjimai  nevirstų priekaištais vaikui.

Lygindami vaiką „į neigiamą pusę“ su kitais sumenkiname jo pasitikėjimą savimi. Vaikui ima atrodyti, kad jis netikęs, kad kiti yra geresni, labiau mylimi ir vertinami.

Kuo pakeisti: paskatinkite vaiką stengtis, tačiau lyginkite jį tik su juo pačiu. Pavyzdžiui, pasidžiaukite, kad vaiko mokymosi rezultatai pagerėjo, jis išmoko gražiai pasikloti lovą, nupiešė puikų namą. Vaikui neturi būti svarbu, kada ir kaip tą padarė sesė, brolis ar kiti vaikai.

 „Nes aš taip pasakiau!“

Vieno ar kito paliepimo logiškumas ir būtinybė mums atrodo savaime suprantami, tačiau vaikas jų gali nuoširdžiai nesuvokti. Nukirsdami vaiko susidomėjimą ar dvejones fraze „nes aš taip pasakiau“, prarandate galimybę suteikti svarbią pamoką.

Kuo pakeisti: visuomet paaiškinkite savo paliepimo, paaiškinimo, kritikos ir pan. prasmę, galbūt padiskutuokite su vaiku, išklausykite jo nuomonę. Taip net tik įtvirtinsite tarpusavio ryšį, bet ir mokysite vaiką kritiškai vertinti ir suprasti paliepimus. 

Jeigu esate situacijoje, kuomet diskusijoms su vaiku nėra laiko, jėgų ir galimybių, tą pačią frazę išsakykite pozityviai: „Aš esu mama/ tėtis, turiu daugiau patirties, tad dabar darykime taip, kaip aš pasakiau, o grįžę namo pasikalbėsime, kodėl“. Žinoma, būtinai tęskite šį pažadą ir nepamirškite pasikalbėti!

 „Pasitrauk, padarysiu geriau“

Neverta nė abejoti, kad jūs greičiau surišate batų raištelius ar tvarkingiau paklojate lovą – juk praktikavotės kelis dešimtmečius, o ne kelerius metus...

Sumenkindami vaiko darbą ar neleisdami jam bandyti, demotyvuojate stengtis ateityje, neugdote vaiko savarankiškumo, sumažinate pasitikėjimą savo jėgomis.

Kuo pakeisti: skatinkite vaiką kiekvieną darbą atlikti kuo geriau, tačiau kritiką išsakykite konstruktyviai. Pavyzdžiui, vietoje „Susitvarkei neblogai, bet ant grindų dar yra lėlė“ rinkitės savo esme tą patį, bet gerokai pozityvesnį būdą išsakyti pastabas: iš pradžių pagirkite vaiką, kuris šauniai susitvarkė žaislus, o tuomet parodykite tą nesunkiai ištaisomą smulkmeną: „Ant grindų dar yra lėlė, gal ir ją reikėtų įdėti į dėžę?“

 „Klausyk manęs arba aš tau...“

Kartais tėvams atrodo, kad neišpildytuose grasinimuose nėra nieko blogo, juk jūs nemušate vaiko. Nepaisant to, pabandykite įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, kurį nuolat žada nuskriausti patys artimiausi...

Kuo pakeisti: vaikui pradėjus netinkamai elgtis negrasinkite jam, o paaiškinkite, kodėl toks elgesys netoleruotinas ir kaip jūs dėl to jaučiatės. Pasakykite, kad blogas vaiko elgesys jus labai liūdina, kad jis turi tam tikras pasekmes.

Svarbu prisiminti, kad tos pasekmės turi būti adekvačios pražangai, o fizinės bausmės (ar grasinimas jomis) niekada nėra adekvatus sprendimas.




Skelbimai

Dovanoju!
24 | 14,9 cm
14,00 €
34 | 21,6 cm