TVĮdomybės apie geišų šukuosenas
isame pasaulyje geišos su niekuo nesupainiosi – ji išsiskiria iš kitų tiek savo apranga, tiek šukuosena. Taip sutvarkyti plaukus yra sudėtingas, daugybės laiko ir pastangų reikalaujantis menas, todėl tradicinių japoniškų šukuosenų ekspertų lieka vis mažiau, o ir šiuolaikinės geišos mieliau renkasi perukus.
Iki pat XVII amžiaus geišos neturėjo savo išskirtinio stiliaus. Viskas pasikeitė Edo periodu (1600-1868 m.) – kad geišos nebūtų painiojamos su prostitutėmis, turėjo nusistovėti tam tikros taisyklės ir kanonai.
Šukuosenos sudėtingumas tiesiogiai priklausė nuo geišos statuso. Mokinės (maiko) nešiojo nesudėtingas šukuosenas, papuoštas šilkinėmis juostomis ir smeigtuku. Kylant jų statusui, šukuosenos darėsi sudėtingesnės, ir puošiamos įvairesniais aksesuarais. Kai mergina tapdavo tikra geiša (geiko), ji galėjo nešioti peruką – neretai tai tapdavo neišvengiamybe, net dėl tokių šukuosenų imdavo plikti pakaušis.
Tradiciškai šukuosenos buvo daromos kartą per dvi savaites. Kad plaukai blizgėtų, jie būdavo įtrinami kamelijų aliejumi, taip pat būdavo naudotas išlydytas vaškas ir specialus tepalas, kad šukuosena neprarastų idealios formos. Vaško sudėtyje būdavo natūralių kvapiklių, gaunamų iš gėlių. Kiekvienam metų laikui naudoti skirtingi kvapai.
Tokia šukuosena reikalavo ne tik didelio meistriškumo, bet ir nemažai pačios merginos pastangų. Kad šukuosena neprarastų formos, mokinės negalėdavo miegoti ant įprastų pagalvių – tik ant specialios medinės konstrukcijos, kuri buvo dedama po kaklu. Kad mokinės priprastų prie tokios praktikos, aplinkui jų galvas būdavo paberiama ryžių. Jeigu ryte ryžių būdavo randama mokinės plaukuose, vadinasi, ji miego metu per daug vartydavosi. Šukuoseną tekdavo perdaryti, o tai buvo tikra kankynė.
Šiuolaikinės geišos savo pasirodymuose naudoja perukus, tačiau ir šie reikalauja kasdienės priežiūros. Kirpėjų, darančių šukuosenas geišoms, liko labai mažai – pavyzdžiui, visame Kioto megapolyje šiuo metu jų yra tik du.
