Kaip išmokyti vaiką spręsti konfliktus?

Vaikai labai emocionalūs. Jeigu suaugęs žmogus į nuoskaudą ar įžeidimą gali sureaguoti tiesiog nutylėdamas, tai vaikų tarpusavio nesutarimas lengvai virsta konfliktu. Kaip išmokyti vaiką “pyktis teisingai” ir kokie pykčių motyvai tarp vaikų būna tam tikrais jų gyvenimo tarpsniais?     

Iki 3-ų metų – formuojasi “Aš”

Kiekvienas ikimokyklinio amžiaus mažylis – didelis egoistas! Vaikas pradeda suvokti savąjį “Aš” – savo poreikius, norus ir siekius. Tačiau, jei norai dėl kokių tai priežasčių lieka nepatenkinti, tai įprastai iššaukia audringas jo emocijas: atimta iš jo mašinėlė sukelia nesuvaldomą riksmą, o skriaudėjas stipriai rizikuoja gauti grąžos!

Suprantama, reikalauti iš mažylio mandagaus “Atleiskite, gal būtumėte toks malonus ir grąžintumėte mano mašinėlę?” - beprasmiška. Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų tikrai verta, nes šio amžiaus vaikai labai jaučia suaugusiojo reakcijas į tam tikras situacijas ir patys prisiderina prie jų elgesio.  

Taigi jei mama pradės barti skriaudiką ar akivaizdžiai piktintis tuo, kas  įvyko, tai ir vaikas ne iš karto užmirš “skriaudą”. O jei su šypsena pasakys: “Ir ko gi tu raudi? Petriukui paprasčiausiai labai patiko tavo graži mašinėlė, jis pažais ir grąžins!”, greičiausiai vaikas konfliktišką situaciją ims vertinti visai kitaip.
 
Nuo 3 iki 6 metų – mokomės kontroliuoti emocijas

Vyresni nei  3-jų metų amžiaus vaikai jau aktyviai dalyvauja  socialinėje aplinkoje. Šio amžiaus mažyliai pradeda lankyti darželį, o “naminukai” tampa pastovūs  žaidimų aikštelių lankytojai. Atitinkamai, vaikas mokosi bendrauti (tuo pačiu ir konfliktuoti) su bendraamžiais. Ir tai tiesiog būtina!

Dažniausiai pasitaikanti suaugusiųjų klaida (tėvų ir pedagogų) – bandymas slopinti konfliktus tarp šio amžiaus vaikų (kaip, beje, ir tarp jaunesnių) jiems sakant : “Oi, žiūrėk, paukščiukas praskrido!”.  Tai neteisingos priemonės.

Šio amžiaus vaikams formuojasi supratimas kas yra “gerai”, o kas “blogai”, kas “teisinga”, o kas “neteisinga”. Todėl labai svarbu nepraleisti galimybės realios situacijos pavyzdžiu paaiškinti vaikui kas teisus, o kas kaltas (net jei vaikiško konflikto metu kaltas bus jis pats): “Tu neatsiklausęs paėmei Petriuko mašinėlę, todėl jis sugriovė tavo smėlio pilį. Griauti kitų pastatytas pilis, suprantama, yra labai  negerai, tačiau jei tu nori pažaisti su kieno nors tau patikusiu žaisliuku, paprašyk leidimo jo šeimininko!”.    

Taip pat reikėtų pasiūlyti galimus kitus veiksmingus konflikto sprendimo kelius: atsiprašyti, įrodyti  savo teisingumą pašnekovui arba sugalvoti kompromisinį sprendimą. Ikimokyklinukas jau geba suprasti tokį paaiškinimą ir iš to pasidaryti bendrą išvadą: “Neskriausk kitų – tada ir tavęs neskriaus” ir tai sėkmingai taikyti kitose analogiškose situacijose.  

Patarimas: neskubėk savo mažylio gelbėti iš visų vaikiškų konfliktinių situacijų! Nors kartelį jis turi įsitikinti, ar tėvų pamokymai veikia ir kokia bus reakcija į jo paties veiksmus. Tokiu būdu vaikas pradeda suprasti kaip konfliktus spręsti savarankiškai.

6-12 metų – “bandos įstatymų” pažinimas

Šešerių metų vaikas pradeda eiti į mokyklą ir patenka į visiškai naują kolektyvą, kuriame greitai susiformuoja savi įstatymai ir taisyklės, kurių reikia laikytis.  

Buvo atliktas toks eksperimentas. Vasaros stovykloje vienu metu atvykusių 10-ies vaikų grupę padalino į 2 būrius. Kiekvienas būrys turėjo savo atributiką, skanduotes, daineles ir t.t., tačiau laiko leidimas ir “ideologija” praktiškai niekuo nesiskyrė. Jau po kelių dienų tarp vaikų iš skirtingų būrių padažnėjo konfliktai: priežastys tam buvo įvairios, o pagrindinė – noras pademonstruoti “saviškių” privalumus  ir sumenkinti “svetimus”.   

Panašiai vyksta ir mokykloje – jaunesnio amžiaus vaikai labai dažnai “draugauja grupėmis”: klasė “A” prieš klasę “B”, mergaitės prieš berniukus, nors neretai ir vienoje klasėje gali susiformuoti atskiros grupelės.   

Tai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų tarpusavio konfliktų priežasčių.  99% atvejų vaikai geba savarankiškai susidoroti su jais. Suaugusiems negalima užimti “pasaulio taikdario” pozicijos: skundikai vaikiškuose kolektyvuose nemėgiami ir ne šiaip sau – iš mokyklinio skundiko gali išaugti žmogus, negebantis savarankiškai priimti sprendimų.  

Todėl tėvams čia tenka išmintingo patarėjo vaidmuo. Skirtingai nei paaugliams, jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams tėvų ir mokytojų autoritetas paprastai dar būna svarbus ir jie noriai dalinasi su jais savo problemomis.  

Vaikiški konfliktai su laiku darosi sudėtingesni – tai ne trumpalaikis suirzimas dėl atimto žaisliuko, o klausimai, liečiantys asmeninio teigiamo įvaizdžio ir autoriteto bendraamžių tarpe susikūrimą, draugų susiradimo problemas, o galbūt ir pirmos išdavystės potyrį.  
Pasvarstyk kartu su vaiku (neutralioje aplinkoje, toliau nuo skriaudiko): kokiomis aplinkybėmis iškilo konfliktas, ar galima išsiaiškinti abiejų pusių elgesio motyvus ir, galiausiai, kaip galima išspręsti susidariusią situaciją. Leisk vaikui suprasti, kad tėvų patarimai, tai -  ne privalomo pobūdžio “instrukcija”, o viso labo draugiškas pokalbis, iš kurio jis gali pasidaryti savo išvadas.

Norėtųsi išskirti ko gero vienintelį atvejį, kuomet konflikto tarp vaikų sprendimo negalima palikti savieigai, tai  – viso kolektyvo “užsisėdimas” ant vieno vaiko. Deja, tokia ”balta varna” tapti gali bet kuris vaikas dėl visiškai neobjektyvių priežasčių. Geriausia išeitis tokiu atveju būtų  “pasitraukimas iš konflikto” (pavyzdžiui, mokyklos pakeitimas)  

12-15 metų – poreikis būti “kaip visi”

Papildomų sunkumų tėvams ir pedagogams kyla dėl tol, kad paauglys, skirtingai nei  jaunesnio amžiaus  vaikas, mažiau linkęs atvirauti ir pasakoti apie konfliktus tarp bendraamžių. Jis jau puikiai supranta, kad problemas tarp bendraamžių spręsti būtina pačiam, o suaugusiųjų ”advokatavimą” priima kaip “nenuplaunamą gėdą”.

Tačiau iš tikrųjų, tame amžiuje jis dar yra vaikas. Tarp vyresnių klasių vaikų kylantys konfliktai susiveda į siekį “tapti “savu” kompanijoje”, o reikalavimai, keliami norintiems papildyti “populiarių jaunuolių klubą” dažnai keliami gana aukšti – pradedant nuo madingos aprangos iki bandymų parūkyti už kampo.

Tėvai, sužinoję apie panašias savo numylėtinio problemas, dažnai pradeda patarinėti (kartais net reikalauti), kad šis “nesusidėtų su blogiukais”. Paauglys išklauso visa tai “pro vieną ausį įleisdamas, pro kitą išleisdamas” ir daro loginę išvadą, kad suaugusieji nieko neišmano” ir jis teisus!

Tam, kad jis galėtų save įvertinti adekvačiai ir pasijausti laimėtoju, tame amžiaus tarpsnyje jam tiesiog būtina patekti į kompaniją, kokia “bloga” ji bebūtų. Ir tai padaryti jis turi savarankiškai. Suaugusieji gali pateikti tik galimas alternatyvas, siekiant išsikovoti autoritetą bendraamžių tarpe – pavyzdžiui, ne rūkyti, o siekti rezultatų mokyklos futbolo komandoje, įsigyti ne išmanųjį telefoną, o protingą šunį…

Gerai, jei tėvas patars sūnui (o motina – dukrai) universalius “berniukiškų” (atitinkamai “mergaitiškų”) problemų sprendimo būdus: kuo atkreipti į save priešingos lyties atstovo dėmesį, kaip nepasiduoti “blogai įtakai” ir t.t.

Vaikų tarpusavio konfliktai tėvams dažnai atrodo nereikšmingi. Tačiau, patikėk, tai kas suaugusiam atrodo savaime suprantama, vaikui gali sukelti daug neaiškumų. Todėl, jei konfliktinėje situacijoje vaikas klausia patarimo, nenumok į tai ranka, o išsiaiškink, kas jį sujaudino ir kaip jis pats vertina situaciją.

Jei po tokio pasikalbėjimo vaikas sugebės padaryti teisingas išvadas, tai kitą konfliktą jis jau sugebės išspręsti pats!

Ankstyvuoju gyvenimo periodu – vaikystėje – konfliktų tikrai netrūksta. Paprasti vaikiški žaidimai virsta kova už būvį, kasdieniai pasivaikščiojimai – isterikomis, išbandymu tiek vaikui, tiek jo tėveliams. Tiesa, paprastai tėčiai su tokiomis problemomis susiduria rečiau (juk, daugelio manymu, vaikų auklėjimas – tai moterų reikalas, be to, ne paslaptis, kad mama šiaip ar taip su vaiku praleidžia daugiausia laiko), o štai mamytėms – tikrai ne pyragai. Maža to, kad kyla sunkumų bandant susidoroti su atžala, dar ir kitos „teisuolės“ nurodinėja, ką ir kaip reikia daryti, negaili kartais net labai nemalonių patarimų. Ką daryti, jeigu vaikas ėmė ožiuotis ir elgtis taip, kaip nepridera?

„Aš pirmas!“ – savo teisių gynimas

Jeigu tavo kieme yra sūpynės, tikriausiai esi pastebėjusi, kad vaikai dažnai nesutaria, kas pirmas eis pasisupti. Būna ir taip, kad tavo sūnelis ar dukrytė supasi, o kitas vaikas trepsi kojyte ir reikalauja, kad jam užleistų vietą. Tavo vaikas atsisako užleisti SAVO sūpynes.

Ką daryti: jeigu „horizonte“ pastebi kitą galimą pretendentą, pasistenk iš anksto nuteikti vaikutį, kad pasisupti nori ne tik jis vienas. Sutarkite, kiek laiko supsitės, pasiūlyk pereiti į kitą žaidimų aikštelės pusę ir užsiimti kuo nors kitu.

Jeigu vaikutis visiškai nenori nusileisti, pasiūlyk konkurentui vieną iš savo mažylio žaisliukų, pasistenk nukreipti jo dėmesį.

„Atiduok mano žaisliuką!“

Jeigu kuris nors vaikas paėmė tavo mažylio žaisliuką, bet negavo leidimo taip pasielgti, lauk bėdos – konflikto išvengti nepavyks. Mažylis labai supyks ir greičiausiai pamėgins atsiimti SAVO žaislą. Tokios agresijos priežastis yra nesuvokimas, kad žaisliukas vis dėlto bus sugrąžintas. Tik tada, kai vaikui sueina treji metukai, jis ima suprasti, kad jo nuosavybė priklauso jam, ir kad niekur ji nedings, net jeigu kažkas ją laikinai pasiskolino.

Ką daryti: neleisk, kad prasidėtų peštynės. Savaime suprantama, turi palaikyti savo vaiką. Paklausk jo su užuojauta ir supratimu, ar jis nori atgauti savo mašinytę, paaiškink, kad kitas berniukas ją paėmė dėl to, kad jinai jam labai patiko. Paprašyk paskolinti mažylio kitam berniukui savo žaislą, pabrėžk, kad mašinėlę jis tikrai grąžins. Kito vaiko reikėtų paprašyti, kad jis laikinai duotų ką nors mainais. Sudomink savo mažylį kito vaiko žaisliukais, pasiūlyk nelygius mainus: už vieną tavo vaiko žaisliuką paprašykite dviejų kitų.

Jeigu vaikas visiškai nenori dalintis savo žaislais, pasistenk jį suprasti – jis turi tokią teisę. Tokiu atveju tiesiog mandagiai neleisk svetimam paimti to, kas teisėtai priklauso tavo sūneliui ar dukrytei.

Stiprų konfliktą nuslopinti galima pakreipus kalbą abiems vaikams labai įdomia tema. Na, o kartais, kai nieko neišeina, daug geriau paprasčiausiai pereiti žaisti kur nors kitur.

„Aš noriu!“ – atimtas žaislas iš kito vaiko

Nutinka ir priešingai. Nereikia manyti, kad tavo mažylis gali būti tik kito vaiko auka. Tavo atžala gali panorėti svetimo žaislo ir be jokių ceremonijų jį pasisavinti, arba negrąžinti to, ką pasiskolino, panorėti tai pasilikti.

Ką daryti: vaiką reikėtų išmokyti suprasti, kas yra „tavo“, o kas – „mano“, gerbti kito nuosavybę.

Parodyk, kad supranti, kaip tavo vaikui patinka šis žaisliukas, pabrėžk, kad kitas taip pat nori su juo pažaisti. Pasiūlyk sūneliui arba dukrytei paprašyti, kad kiemo draugas leistų pažaisti su šiuo žaisliuku tada, kai veiks ką nors kita.

Galima pasiūlyti ir laikinai apsikeisti žaisliukais su kitu vaiku. Jeigu sutinka abi pusės, leisk kiemo draugui išsirinkti ką nors iš tavo mažylio „kolekcijos“. Siekite kompromiso.

Vaikas „davė grąžos“

Vaikų emocionalumui nėra ribų. Jeigu tavo vaikutį apipylė smėliu, pastūmė, apspjovė ar stuktelėjo, nenustebk, jei užvirs tikras karas ir mažylis „duos grąžos“.

Ką daryti: vaikų psichologai rekomenduoja vengti peštynių, mokyti vaikus konfliktus išspręsti taikiai. Tačiau kartais tai tampa tiesiog neįmanoma.

Vaikams reikia garsiai ir aiškiai pareikšti, kad muštis negalima. Paaiškink, kad teisingiau prieš fizinį atsaką pasakyti, kad taip elgtis neleistina. Namie, kai žaidi su vaiku, kai įsijaučiate į skirtingus vaidmenis, paruošk jį tokioms situacijoms, nes išvengti jų greičiausiai nepavyks. Žaisti kartu daug smagiau ir geriau, negu pyktis. Taip jiems ir pasakyk. Vis dėlto jeigu tavo mažylį nuolat skriaudžia, kartais tiesiog nelieka kitos išeities – tik parodyti, „iš kur kojos dygsta“.

Aplinkinių pastabos tavo vaikui

Nemaža dalis tėvelių nemano, kad darydami pastabą svetimam vaikui elgiasi neteisingai. Beje, moralų priežastimi gali tapti ne tik vaikų konfliktai, bet ir tai, kad tavo vaikutis parkrito, išsitepė ir panašiai. Į svetimų žmonių pastabas mažyliai reaguoja itin jautriai.

Ką daryti: turi būtinai užsistoti savo vaiką – taip jis nepraras pasitikėjimo savimi, o kiti vaikai nekritikuos tavo sūnelio ar dukrytės.

Negatyvias pastabas reikėtų „apversti“, pavyzdžiui: jeigu vaiko rūbeliai smarkiai išsipurvino, galima pasiteisinti, kad jūs puikiai praleidote laiką.

Aplinkinių pastabos mamytei

Pašaliniai gali sukritikuoti ne tik tavo vaiką, bet ir tave (ir dar mažylio akivaizdoje).

Ką daryti: ginčai – tuščias laiko gaišimas. Geriau apsimesk, kad nieko negirdėjai. Būtų gerai, jei dar ir nusišypsotum. Atmink, kad vaikas ims pavyzdį iš tavęs, todėl neverta kibti kitam į atlapus ar nusiristi iki jo lygio, atsakyti tuo pačiu.

Vaikų konfliktai pasivaikščiojimų metu neretai nurodo socialinį statusą. Jeigu išmokysi savo mažylį elgtis tokiose situacijose kaip pridera, jis puikiai pritaps bet kokiame kolektyve.