Kaip išmokyti vaiką valdyti pyktį?

Konsultacijos kreipėsi mama su 6 m. dukra. Pagrindiniai nusiskundimai: dukra pastaruoju metu atsikalbinėja, skriaudžia savo mažesnį broliuką, atsisako vykdyti nurodymus, o į pastabas reaguoja audringai – verkimu ar priekaištais, kad jos niekas nemyli, nesupranta... Mama pasimetusi ir nežino, kaip su dukra elgtis: bausti ar toleruoti tokį jos elgesį, gal nekreipti į tai dėmesio. Ji baiminasi, kad tai neduos norimo rezultato – susikalbėjimo, o tik paskatins mergaitę ir toliau taip elgtis... Šie ir panašūs klausimai kyla daugeliui tėvelių, besirūpinančių savo atžalų gerove.

Pyktis – tai tikrai sunki emocija, kuri šeimos gyvenime sukelia daugiausia problemų ir nesusipratimų. Nevaldomas pyktis labai kenkia ir pačiam vaikui. Jis trukdo palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis, kurti psichologiškai sveikus santykius su kitais jam svarbiais žmonėmis ir išlaikyti sveiką savojo „aš“ vaizdą.

Piktas vaikas – tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis vaikas. Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje tai gali būti reakcija į įvairias sunkias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje gimimas; tėvų skyrybos; nuolatiniai konfliktai šeimoje; bendraamžių nepriėmimas, atstūmimas ir pan.

Piktas vaikas ne tik sukelia daug problemų kitiems, bet ir kenkia sau. Dėl netinkamo elgesio pats nuolat išgyvena dėl savo asmenybės netobulumo, niekingumo, dėl kitų priešiškumo, nepriėmimo. Taip palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi. Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo kasdien puoselėjami ilgus mėnesius. Tik kur kas rimčiau, kai mes susiduriame su vaiko siela, Dievo duotu potencialu.

Tinkamai išreikšti, kitaip tariant, valdyti, savo pykčio vaikas neišmoksta savaime, natūraliai. Kaip brandžiai reikšti savo pyktį, reikia mokyti jau namuose, vadinasi, vaikas turi būti nuolat lavinamas valdyti savo pyktį tėvų, o vėliau – auklėtojų, mokytojų, būrelio vadovų, trenerių.

Kai kartėlis nuryjamas

Apie pykčio slopinimo padarinius žino ne tik medikai ir psichologai – daugelis žmonių yra patyrę fizinį sunkumo visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, atsiradusį po to, kai dėl kokių nors priežasčių teko užgniaužti kylantį pyktį. Kai besiveržiantis pyktis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius pakitimus. O jei yra polinkis nuolat užgniaužti pyktį, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika (ypač šie simptomai būdingi paaugliams, kurie priversti dažnai slopinti savo pyktį). Manoma, kad nagų kramtymas, naktinis šlapinimasis taip pat yra užslopinto pykčio padariniai.

Jei vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis gali nukreipti šią emociją į aplinką. Tokiems vaikams paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jų, tad jie tampa užsidarę, baimingi, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų. Kiti vaikai pyktį nukreipia į save pačius: raunasi plaukus, kandžioja sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, net galvoja apie savižudybę. Visi kaupiantys pyktį vaikai neigiamai vertina save, yra nepatiklūs ir nepasitiki savimi, retai patiria gyvenimo džiaugsmą.

Pyktis – tai didžiulį energetinį krūvį turintis jausmas, todėl ir jam nuslopinti reikia daug vidinių jėgų, o jas išeikvojus nebelieka energijos žaidimams, mokymuisi ar kitokiai veiklai. 

Kaip padėti pykstančiam vaikui?

Auklėjant vaiką reikėtų susitelkti ne į tai, kad jis nejaustų pykčio, bet kad mokėtų tinkamai tą jausmą išreikšti, negriaudamas savo vidinio pasaulio ir neskaudindamas kito žmogaus! Vaikai dažnai nepelnytai kaltina kitus: „Netiesa. Tai jis pradėjo...“ arba „Jis mane privertė!“ Kai įpykęs vaikas ima neteisingai ką nors kaltinti, tėvai turėtų tarti savo žodį. Geriausias tam laikas, kai vaikas nurimsta ir gali suprasti, kas jam sakoma. Tuomet tėvai gali aptarti su juo tą situaciją, išsiaiškinti visas klausimo puses. Tokiais momentais svarbu mokyti sūnų ar dukrą suprasti ir kito žmogaus požiūrį, mokyti empatijos (sugebėjimo įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną, pabandyti pažvelgti į situaciją jo akimis). Kai vaikas mokosi įvertinti situaciją ir suprasti kito žmogaus jausmus, jis tampa gailestingesnis ir teisingesnis, atsiranda gebėjimas palaikyti ir paguosti kitą.

Tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie gali savo atžalas pamokyti tvarkytis su kylančiu pykčiu. Svarbūs šie keturi momentai, kurie čia išskiriami daugiau schematiškai, bet realiai auklėjimo procese susipina, tampa vientisi:

1. Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį. Svarbu padėti suvokti, kad pykti nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui įvardinti: „Taip, aš pykstu ant mamos...“ ). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti, kokiose situacijose jis kyla ir kaip pykčio išgyvenimas susijęs su jo kūno pojūčiais (įsitempę raumenys, širdies plakimas, dantų griežimas, veido išraudimas).

2. Būtina paaiškinti vaikui, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį visi dažniau ar rečiau išgyvena. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti išreiškiamas netinkamais būdais, todėl padaro žalos ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Tokia nuostata patiems tėvams padeda ramiau ir konstruktyviau reaguoti į vaikų pykčio pasireiškimus, kurie yra neatskiriama gyvenimo dalis.

3. Padrąsinkite vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius. Sakykite vaikui: „Taip, tu turi teisę supykti, bet ar tikrai reikėjo išpilti sultis ant naujos Gintarės suknelės?“ Kol vaikas mažas, tėvai imasi atsakomybės kontroliuoti jo elgesį, kad vaikas išmoktų save kontroliuoti mokydamasis konstruktyviau reikšti pyktį.

4. Eksperimentuokite su vaikais, mėgindami įvairiai išreikšti pyktį. Ieškokite konstruktyvių išraiškos būdų. Pavyzdžiui: konsultacijos metu viena mama pasidalino savo patirtimi, kokios priemonės buvo veiksmingos bendraujant su savo paaugliu sūnumi. Sūnus buvo labai jautrus tėvų pakeltam balso tonui, dirglumo gaidelėms jų balse. Bet dažnai, pasak mamos, pats nepastebėdavo, kaip be pagrindo grubiai atsakydavo, agresyviai reaguodavo į pastabas. Mama susimąstė, kaip sūnui padėti suprasti, kad tėvai taip pat blogai jaučiasi, kai jis kalba grubiai, pakeltu tonu. Vieną dieną, kai jis kažko mamos paklausė, ji tyčia atsakė sūnui grubiai, parodydama savo nepasitenkinimą, kad jis dabar trukdo. Sūnus, žinoma, užsigavo. Kiek vėliau mama nusišypsojo ir tiesiog draugiškai paaiškino situacijos esmę: ji nori ne pyktis, o tik kad sūnus pajustų, kaip veikia pakeltas tonas. Mama paaiškino, jog kaip tėvų pakeltas tonas žemina sūnų, taip ir jo pakeltas tonas žemina tėvus ir verčia su juo elgtis kaip su mažiuku.

Kai matote pykstantį savo vaiką, nepulkite į paniką, neskubėkite atsakyti pykčiu, įvairiais grasinimais. Duokite vaikui suprasti, jog neketinate jo smerkti, kad pyksta. Vaikui labai svarbu pajausti, kad tėvai jį priima ir myli net tada, kai jis pyksta, kad jiems visada svarbu žinoti, kaip vaikas jaučiasi. Kad jie visada kartu su vaiku ir yra pasiruošę padėti jam atrasti geriausius būdus pykčiui išreikšti.

Natūralu, kad laikui bėgant vaikas sukaupia tam tikrą pykčio kiekį, kuris tarsi nebetelpa jame (paprastai šitai pasireiškia dirglumu, nenustygimu vietoje, nesugebėjimu susikaupti, nekantrumu, greitu užsiplieskimu). Tuomet ir tikslinga padėti vaikui organizuoti veiklą pykčiui „išleisti lauk“. Reikėtų rasti galimybę jam išsikrauti fiziškai (pavyzdžiui, bėgiojant, šokinėjant, darant atsispaudimus), taip pat daryti tai, ką natūraliai norisi daryti pykstant, bet nukreipiant veiksmus saugia kryptimi: plėšyti laikraščius (o ne vadovėlius); apkulti pagalvę (o ne draugą); karpyti; piešti; klausytis muzikos; parašyti laišką žmogui, ant kurio pykstama, išliejant visą susikaupusią nuoskaudą (jeigu vaikas jau yra mokyklinio amžiaus ir gerai moka rašyti). 

Kad pyktis neužvaldytų

Žemiau pateikta schema, pagal kurią tėvai gali išmokyti vaikus reaguoti apėmus pykčiui. Beje, šie pratimai tinka ir suaugusiesiems:

• Giliai ir lėtai 5 kartus įkvėpti ir iškvėpti prieš ką nors atsakant staigiai, impulsyviai.
• Suskaičiuoti iki 10 – tai padeda iš lėto nurimti, atšalti ir pagalvoti prieš atsakant.
• Tinkamai pasakyti, kad tu pyksti. Čia svarbu vartoti „aš“ teiginius, kuriais ne kaltinamas kitas žmogus, o tik informuojama apie savo patiriamus jausmus.
• Nueiti šalin (svarbu žinoti, kad yra galimybė 2–3 min. pasišalinti).
• Atlikti atpalaiduojantį pratimą (paieškoti savų atsipalaidavimo būdų).
• Pasirinkti tinkamą elgesio būdą (jei pasirinkimas pasirodo esąs netinkamas, reikėtų pamėginti elgtis kitaip – pasirinkti kitą elgesio būdą).

Įširdusiems vaikams nusiraminti ir išmokti valdytis padeda ir raumenų atpalaidavimas. Tačiau to juos reikia išmokyti. Mokykite tada, kai vaikui gera ir abu esate ramūs. Vėliau jis tai galės panaudoti apimtas streso ar praradęs savitvardą. Išmokykite vaiką įtempti, o po to atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį: kairę pėdą, kairę koją, dešinę pėdą, dešinę koją. Dažnai šios technikos išmokti padeda vaizduotė: vaikui tereikia įsivaizduoti savo mėgstamą filmo herojų, atliekantį pratimą kartu su juo.

Galima pasirinkti ir kokį nors ženklą ar žodį, susieti jį su atsipalaidavimu. Kai matysite, kad vaikas ima nervintis, panaudokite šį ženklą ar žodį kaip raginimą atsipalaiduoti. Dažniausiai tai padeda išvengti audringų reakcijų, o vaikas palaipsniui mokosi save valdyti. Viena mama per konsultaciją pasidalino patirtimi, kas jai ir jos dukrai padėjo išmokti valdyti savo pyktį. Kai santykiai tarp jos ir dukrytės įkaisdavo, ji pridėdavo rodomąjį pirštą prie nosies ir staigiai ištiesdavo jį pirmyn. Šį gestą lydėdavo žodinis signalas. Tai būdavo tyliu bei ramiu, bet tvirtu balsu ištartas žodis „atvėsk“. Kai mama nebesusivaldydavo, sakydavo sau: „Manau, man reikėtų atvėsti...“

Kitas būdas – izoliavimas. Kai vaiko pyktis tampa nebekontroliuojamas, jis tam tikram laikui izoliuojamas, kol nusiramins. Tai gali būti kitas kambarys ar tiesiog kėdė, ant kurios turi pasėdėti, kol atvės. Dažniausiai vaikas izoliuojamas tiek minučių, kiek jam yra metų. Jei ir toliau lieka nepaklusnus, pasakoma, kad iš ten jis išeis tik tada, kai pradės valdytis. Jei vaikui pavyksta nusiraminti, būtina jį pagirti. Paprastai, šį metodą tėvai taiko ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Kitas metodas – privilegijų atėmimas. Kiekvienas vaikas turi mėgstamą televizijos laidą arba žaidimą. Jei laikinas izoliavimas nepadeda, dažnai efektyvu tiesiog atimti ar apriboti privilegijas. Praktikoje teko susidurti su vaikais, kuriems vien mintis apie tai, kad turės praleisti mėgstamą televizijos laidą, drausmindavo labiau nei kas kita. Tai priversdavo vaiką susimąstyti, kaip nevaldomas pyktis kenkia jam pačiam, nes jis netenka privilegijų dėl savo kaltės, o ne dėl tėvų. Tokia bausmė padėdavo prisiimti atsakomybę už savo elgesio pasekmes. Vyresniems vaikams apribojimus reikia taikyti protingai, neperlenkiant lazdos.

Vienas iš efektyvių metodų, kurį esu pritaikiusi ir savo konsultavimo praktikoje, yra paskatinimų sistema. Konsultacijos kreipėsi tėvai, kuriuos į neviltį varė penkerių ir devynerių metų berniukų nuolatiniai kivirčai. Nesibaigiantys tėvų prašymai liautis nelabai padėdavo – geriausiu atveju taika trukdavo kelias valandas. Bausmių poveikis būdavo trumpalaikis ir, aišku, visiems nemalonus. Padėjo paskatinimų sistema, kurią kartu pavyko sugalvoti per konsultacijas. Namie ant sienos tėvai pakabino didelį popieriaus lapą ir jame piešė žvaigždutes: po vieną už taikos minutę. Palaipsniui laiko intervalą didino. Už tam tikrą žvaigždučių skaičių kiekvienam berniukui skirdavo atitinkantį amžių apdovanojimą. Abu berniukai buvo atsakingi, ar jiems bus skirta žvaigždutė, ar ne. Tai juos vienijo. Taikant šį metodą tėvams reikėjo daug laiko, pastangų ir kantrybės, priešingu atveju rezultato jie nebūtų pasiekę.

Universalaus recepto nėra

Jei vaikas piktas ir blogai elgiasi, svarbu pasirinkti tokį auklėjimo metodą, kuris tikrai būtų efektyvus. Jokiu būdu nereikia elgtis aklai, pasiskaičius specialios literatūros auklėjimo klausimais. Tad ir šiame straipsnyje siūlomi būdai yra tik rekomendacinio pobūdžio, juos reikia taikyti kūrybiškai, atsižvelgiant į savo vaiko amžių bei savybes. Be to, siūlomi metodai yra tik pagalbinės priemonės mokant vaikus valdyti savo pyktį. Po kiekvienos konfliktinės situacijos labai svarbu atvėsti abiem pusėms ir paskui pasikalbėti, ko vienas iš kito tikisi, laukia. Vaikams reikėtų parodyti, kad labai lengva pasiduoti pagundai „spjaudytis pykčiu“ ir elgtis netinkamai – pasiteisinimų dėl savo prasto elgesio visad atsiras, – bet tai nepadės konstruktyviai spręsti bendravimo problemų. Taigi, svarbu stengtis abiem pusėms: ir vaikams, ir tėvams, tada gyvenimas kartu taps šiek tiek lengvesnis. 

PRATIMAS

Mažiems vaikams patinka klausytis įvairių istorijų. Galima pasiūlyti kad ir tokį žaismingą pasakojimą, kuriame nurodomi tinkamo elgesio supykus būdai:

Meškiukas iš kopūsto lapo pasidarė pavėsinės stogą. Atsigulė po juo ir užmigo. Pro šalį bėgo kiškis, pamatė kopūsto lapą ir labai apsidžiaugė. Jis nematė, kad po lapu miega meškiukas, ir ėmė griaužti sultingą lapą. Pabudo meškiukas ir mato – kiškis jo pavėsinės stogą baigia sugraužti...

Meškiukas atsistojo, 5 kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė, suskaičiavo iki 10 ir pasakė: „Aš labai pykstu, kad tu sugraužei mano pavėsinės stogą.“ Kiškis atsiprašė meškiuko, atnešė jam naują kopūsto lapą, ir abu liko labai geri draugai.

Po kiekvienos istorijos svarbu išskirti momentus, kurie padėjo gražiai išspręsti konfliktą. Šioje istorijoje svarbiausi keturi pykčio suvaldymo žingsneliai, kuriais pasinaudojo meškiukas, kai pamatė, kad kiškis baigia sugraužti jo pavėsinės stogą:
• meškiukas atsistojo ir 5 kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė;
• paskui suskaičiavo iki 10;
• tada meškiukas pasakė apie savo jausmus: „Aš labai supykau, kad tu sugraužei mano stogą“;
• nuėjo šalin „atvėsti“, atsipalaiduoti...

Tai padėjo kiškiui ir meškiukui tapti gerais draugais, nes jie neįskaudino vienas kito šaukdami, prasivardžiuodami ar mušdamiesi.