Kaip vystosi vaiko vaizduotė?

Vaikų vaizduotė visuomet labai plati ir įvairi. Būtent iš tokių svajoklių vėliau užauga gabūs dailininkai, skulptoriai, rašytojai, dizaineriai ir t.t. Nebūtų fantazijų ir vaizduotės – gyvenimas taip ir liktų stovėti vietoje. Dauguma vaikų mėgsta įsivaizduoti nebūtus dalykus ar įvykius. Kartais tėvams tai kelia nerimą, nes atskirti fantazijas nuo realybės ne visuomet taip paprasta.  Ar reikėtų su ja kovoti? O gal priešingai – kur kas geriau skatinti?

Kaip vystosi vaiko vaizduotė?

Vaizduotė pradeda reikštis dar iki mokykliniame amžiuje – maždaug 2,5–3 metų vaikams. Tačiau iki šio laiko vaiko mintys nesnaudžia. Jos intensyviai ruošiasi kaupdamos informaciją. Kiek vaikas ateityje bus linkęs fantazuoti, priklauso nuo to, kaip jis gyveno 1-3 metų amžiaus laikotarpyje. Dažnai mamos klausia: kodėl vaikas reikalauja tiek daug dėmesio? Juk jis galėtų savarankiškai žaisti ir leisti bent truputėlį atsipūsti. Tačiau tokiame amžiuje vaikas pasaulį pažįsta būtent per mamos rankas: ji parodo, kaip statyti kaladėles, kaip žaisti su lėlėmis ar kaip naudotis pieštukais. Siekiant paskatinti vaiko vaizduotės vystymąsi, galima pasinaudoti 3 patikimais būdais:

 

  • Skaityti vaikui kuo įvairesnes knygas. Sulaukęs 2-2,5 metų, mažylis jau turėtų žinoti skirtingus personažus ir siužetus.
  • Žaisti vaizduotę lavinančius žaidimus. Pavyzdžiui pastatyti priešais vaiką kėdę ir sakyti: “Įsivaizduokime, kad tai yra mašina, o tavo lėkštutė bus vairas. Gal nuvažiuokime šiandien aplankyti močiutės?”
  • Žaisti įvaizdžių žaidimus, kuomet reikia įsijausti į kokio nors personažo vaidmenį. Tarkim, tapti kačiuku ar šuniuku. Tokie žaidimai vysto ne tik vaizduotę, bet ir motorinius sugebėjimus.


“Mano sūnus labai įdomiai žaidžia. Maudymosi metu jis įpila į puodelį vandens ir siūlo man išgerti “arbatėlės”. Ir ne tik arbatėlės, bet dar ir saldainiukų paragauti, kuriuos atstoja konstruktoriaus detalės. Vėliau jis staiga ima pilti vandenį ant žaislų ir pasakoja esantis gaisrininkas”.

Toks platus žaidimų ratas, išnaudojant paprasčiausius daiktus rodo, kad vaikas perėjo į naują vystymosi lygį: jo kūrybiškumas smarkiai plečiasi ir jis ima fantazuoti be tavo pagalbos.

Nuo 3 iki 7 metų vaiko fantazijos ribos dar labiau plečiasi. Ir šiame etape labiausiai dominuoja žaidimai. Būtent žaisdami vaikai mokosi suvokti, atsiminti, būti dėmesingi ir išreikšti emocijas. Bene dažniausiai pasitaiko žaidimai, kurie atspindi realybę: vaikai žaidžia suaugusius, atkartodami šeimoje arba filmuose matytus vaizdus ir elgesio modelius arba įsikūnija į tam tikrus jiems patrauklius personažus: policininkus, ugniagesius, kaubojus ir t.t.

Daugybė tyrimų patvirtino, kad žaisdami vaikai išgyvena dvigubą lygiavertę “realybę” - tikrąją, kurioje jie yra tiesiog žaidžiantys vaikai ir išgalvotą, kurioje jie gali tapti tuo, kuo tik nori būti. Sveiki vaikai nesunkiai atskiria, kur yra tikrovė, o kur tik fantazija. Tačiau vis dėl to, kuo vaikas jaunesnis, tuo sunkiau jam suvokti tą ribą. Todėl, pavyzdžiui, klausydamasis pasakos arba stebėdamas spektaklį apie baisiąją raganą, 3-4 metų mažylis gali “įstrigti” fantazijose ir labai išsigąsti.

Dar vienas svarbus įrankis vaiko vaizduotės lavinime – tai žaislai. Labai gaila, tačiau dabartiniais laikais, kuomet parduotuvių lentynos tiesiog lūžta nuo įvairaus žaislų pasirinkimo, tėvams vis sunkiau atrasti tai, kas skatintų jų vaikų fizinį ir emocinį vystymąsi. Dabartiniai žaislai yra paruošti “galutiniam naudojimui”, todėl neskatina vaiko fantazuoti ir greitai pabosta. “Visi namų kampai apkaišioti įvairiausiais žaislais, o jis numeta juos vos po kelių dienų. Nesuprantu, kodėl jis toks išlepintas?” - skundžiasi tikrai ne viena mamytė. Bet vaikas ne išlepintas. Jam paprasčiausiai reikia erdvės vaizduotei. Mes, suaugusieji, viską matome labai paprastai: plyta yra plyta, akmuo yra akmuo ir t.t. O vaikui, kurio fantazija pakankamai laki, šie iš pirmo žvilgsnio paprasti daiktai gali virsti tikru lobynu.

Dauguma mažylių žaidimų pagalba fantazijas perkelia į realybę. Jie fiziniais veiksmais parodo tai, ką įsivaizduoja: įsijaučia į gerojo policininko vaidmenį, vaidina mamą arba tėtį ir t.t. Tačiau kai kuriems vaikams fantazijos taip ir lieka tik mintyse. Jie ramiai sėdi, išoriškai neparodydami jokių savo emocijų, tačiau mintyse išgyvena tikras dramas. Vėliau jie taip patiki savo mintyse sukurtais vaizdais, kad ima pasakoti apie juos, tarsi apie realius įvykius. Ir tuomet tėveliams iškyla klausimas: iš kur vaikas prisigalvojo tokių dalykų.

Kartais vaiko vaizduotė ima gąsdinti: jo fantazijose atsiskleidžia baimė, agresija, konkurencija, priešiški jausmai artimiausiems žmonėms ir t.t. Ir savaime suprantama, kad tėvams sunku suprasti, ar tai tėra “nekalti” žaidimai, ar pirmasis signalas, kad metas susirūpinti. Štai dvi skirtingos istorijos, padėsiančios pažvelgti į šią situaciją iš arčiau.

Pirmoji istorija “Aš ne bailys, bet bijau...”

Iki 4 metų Vaidas buvo tylus vaikas. Jis visuomet gerai valgė, žaisdavo ir beveik niekuomet neprieštaraudavo mamai. Tačiau maždaug prieš mėnesį viskas kardinaliai pasikeitė. Eidamas pasivaikščioti, jis neatsitraukdavo nuo mamos nė per žingsnį, o atėjus metui miegoti – stengdavosi kuo labiau tempti laiką: tai pavalgyt norėjosi, tai atsigert ar į tualetą nueiti. Iš pradžių mama pyko, tačiau vėliau atkreipė dėmesį į vaiko piešinius. Beveik visuose buvo pavaizduotos įvairiausios pabaisos. Mama pradėjo atsargiai klausinėti ir vaikas išsidavė, kad eidamas miegoti po savo lova girdi knibždančius monstrus...

Tokią istoriją iš savo vaikystės galėtų papasakoti ne vienas dabar jau suaugęs žmogus. Tik ne visuomet vaikai išdrįsta pasipasakoti, o tėveliai ne visuomet tai pastebi. Statistika rodo, kad kas antras 3-5 metų vaikas bijo pasakų personažų, netikėtų garsų, skausmo. Kas trečias – transporto priemonių, vandens ir uždaros erdvės. Sulaukus 6 metų atsiranda gaisro, potvynių, stichinių nelaimių baimės, kurias visas galima apibendrinti kaip mirties baimę.

Kaip nebūtų keista, šios gąsdinančios fantazijos gali būti naudingos. Kiekvienas vaikas išgyvena baimių laikotarpį ir tai yra būtina, nes padeda stiprinti tokias savybes kaip atidumas, atsargumas ir savisaugos instinktai. Tiesiogiai susidurdamas su baimėmis, vaikas ima suprasti, kad už savo gyvenimą ir sveikatą yra atsakingas jis pats, ne tik tėvai.

Kai tik baimė įgyja konkrečią formą (pavyzdžiui pasireiškia įsivaizduojamomis pabaisomis), tuomet galima pradėti su ja kovoti. Paprašyk, kad vaikas savo fantazijos reginius nupieštų. Įprastai, bandant vaizdžiai perteikti įvairias detales popieriuje ir susiduriant su baime akis į akį, ji pasirodo ne tokia ir baisi. Tuomet paprašyk, kad vaikas nupieštų papildomas detales, dar labiau sušvelninsiančias bendrą vaizdą: pavyzdžiui, ant pabaisos veido galima nupiešti juokingus ūsus ar akinius nuo saulės. Pieškite tol, kol piešinys vaikui ims kelti šypseną. Gali būti, kad šį žaidimą teks pakartoti kelis kartus, kol vaikas visiškai įsitikins, kad jam tikrai nėra ko bijoti.

Su vaiką persekiojančiais siaubūnais galima kovoti pasakomis. Pavyzdžiui, tėtis gali pasakyti, kad pati geriausia priemonė, padedanti įveikti visus baubus – tai stebuklinga lazdelė iš beržo šakelės. Visi kartu nueikite į mišką, susiraskite šakelę, kad būtų įtikinamiau, galite netgi sukalbėti burtažodį, kuris pavers tą šakelę stebuklinga, ir grįžę namo padėkite ją vaikui po pagalve, kad naktį jis visuomet jaustųsi ramus.

Dar vienas puikus metodas – tai įsigyti augintinį. Papasakok vaikui, kad namuose, kuriuose auga gyvūnėlis, niekuomet nepasirodo siaubūnai. Tai suteiks mažyliui saugumo jausmą. Be to, jis turės ir nuostabų draugą, taigi rečiau galvos apie savo baimes.

Na ir žinoma, prieš miegą reikėtų pasirūpinti ramiu vaiko laisvalaikiu: jokių kompiuterinių žaidimų, skatinančių vaizduotę ir animacinių filmukų, kurie dar ilgai išlieka vaiko mintyse. Gali pasekti mažyliui gražią pasaką (geriau, kad ji būtų kuo realesnė) ir paglostyti ar pašukuoti jam plaukus.

Antroji istorija “Aš – superžmogus”

Vaidui 5,5 metų. Jis aktyvus ir labai žingeidus berniukas, tačiau jo mama susirūpinusi dėl vaiko pomėgių. Jis nuolatos žiūri fantastinius filmukus, kurių pagrindiniai veikėjai turi antgamtinių galių: žmogus voras, betmenas ir t.t. Visi drabužiai, patalynė, indai ir kiti daiktai turi būti su šių veikėjų atvaizdais. Savaime suprantama, mažylis nuolatos ir pats įsivaizduoja turintis galių, todėl namuose, kieme ir darželyje prisigalvoja įvairiausių situacijų, kuriose galėtų pademonstruoti savo sugebėjimus. Kaip tikras didvyris jis pradeda kovoti su kitais vaikais, aiškindamas, kad kaunasi prieš blogį. Dažniausiai viskas baigiasi kitų vaikų ašaromis. “Iš kur pas jį tiek agresijos?” - niekaip negali suprasti Vaido mama.

Įrodyta, kad agresyvios fantazijos formuojasi stebint įvykius, kuriuose naudojamas smurtas. Smurtą reikėtų suprasti plačiąja prasme: mamos rėkimas, muštynės su broliu, fizinės bausmės ar net griežti draudimai. Ir nepamirškim, kiek daug “idėjų” galima pasisemti vien iš animacinių filmukų, kuriuose nuolatos kovojama, ir filmų – kuriuos net nesusimąstydami apie žalą vaikui žiūri tėveliai.

Didžiausia problema tame, kad žmogus voras, betmenas ir kiti superherojai yra geriečiai. Vaiko psichika gana “lanksti”, todėl gaunama informacija gali labai išsikreipti: “gerasis” personažas įprastai turi atrodyti baisus ir gąsdinantis, dažnai kovojantis, o kartais net ir nužudantis “blogus” personažus. Kitaip tariant, būti tiesiog geru nepakanka. Reikia tai įrodyti “naikinant” tariamus priešus. Taigi vaiko vaizduotėje dažnai atsiranda agresyvių fantazijų, o “gerasis” personažas staiga tampa žiaurumo įsikūnijimu.

Agresyvių fantazuotojų tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į vaiką supančią aplinką, bet ir į taikomus auklėjimo metodus. Ar ne per dažnai sakomas žodelis “negalima”? Ar vaikas nebaudžiamas fiziškai? Ar ne per daug jam nurodinėjama ir reikalaujama besąlygiškai paklusti? Tokie metodai skatina vaiką neteisingai suvokti blogio sampratą. Už kiekvieną blogą poelgį (mažam vaikui “blogu” gali tapti viskas, kas nesutampa su jo įsivaizdavimu) reikia bausti. Juk tokia “geriečio, tvarkos saugotojo” pareiga. Taigi jei darželyje kas nors neatidavė jam žaislo ar kieme nesutiko užleisti vietos ant supynių, gali kilti tikras mūšis. Tau tai atrodys kaip agresijos proveržis, o vaikas manys, kad jis tiesiog įgyvendina teisingumą, arba kitaip sakant – nugali blogį. Taigi jei tavo mažylis dažnai skriaudžia kitus vaikus arba žaislus, o paklausus “kodėl?” atsako, kad jie blogai elgiasi  - tuomet tau tikrai reikėtų susirūpinti. Gal vaikas savo fantazijomis atspindi tavo pačios elgesį?

Susiję straipsniai

Vaikas masturbuojasi: kaip reaguoti ir ką daryti?

Tėvams labai svarbu su vaikais apie masturbaciją kalbėti jautriai ir būti tinkamai šiam pokalbiui pasiruošus.

Supykęs vaikas muša save: ką daryti?

Maždaug ketvirtadalis vaikų apimti pykčio muša, žnaibo, kandžioja ar kitais būdais žaloja save. Tai – normali vaiko raidos fazė.

Ar žinote, kad yra 5 vaikų meilės kalbos?

G. Chapmanas tvirtina, kad su vaikais reikia kalbėti visomis 5-iomis meilės kalbomis. Tačiau reikia žinoti, kuri vaiko meilės kalba yra dominuojanti.