Kūdikio šliaužimas: kada kūdikis išmoks šliaužti?

Julija Valiulytė Kūdikių ir vaikų kineziterapeutė
vaiku.kineziterapija

Šliaužimas yra svarbus kūdikių raidos etapas. Jis padeda puikius pagrindus ne tik stovėjimui, tvirtam sėdėjimui, vaikščiojimui, bet ir apskritai visai kūdikio raidai, gerina koordinaciją bei orientaciją. Taigi, šliaužimas yra vienas svarbiausių įgūdžių pirmaisiais gyvenimo metais.

Kada kūdikis pradės šliaužti?

Šliaužti kūdikiai pradeda tuomet, kai jų pečių juosta sustiprėja taip, jog rankos sugeba traukti kūną į priekį, o kojos spirtis. Dažniausiai tai nutinka tarp 7 ir 9 kūdikio gyvenimo mėnesio, nors kai kurie kūdikiai šliaužti pradeda ir anksčiau, pavyzdžiui, norą rodo jau nuo 5–6 gyvenimo mėnesio. Šliaužimo pradžios laiką lemia ne tik bendra fizinė būklė bet ir motyvacija, galimybės tyrinėti aplinką.

Kokią naudą kūdikiams suteikia šliaužimas?

Šliaužimas, kaip ir kiekvienas kitas įgūdis, yra kūdikiui labai naudingas:

• Liemens raumenų stiprinimas. Šliaužimo metu aktyvuojami liemens raumenys (ypač šoniniai), o tai ypač svarbu taisyklingai laikysenai sėdint, stovint, vaikščiojant.
• Kryžminės koordinacijos lavinimas. Šliaužimo metu kūdikiai juda į priekį naudodami ranką ir priešingą koją bei jas keisdami, būtent kryžminės koordinacijos prireikia ir ropojant bei vaikščiojant, todėl tai ypač svarbu.
• Sensorinės sistemos lavinimas. Šliauždamas skirtingais paviršiais (kilimu, plytelėmis, žole ir kt.), kūdikis patiria daug naujų pojūčių. Taip pat jis mokosi išlaikyti pusiausvyrą, lavėja koordinacija.
• Veiklos ir žaidimų įvairovė. Kai kūdikis pradeda šliaužti, jis žaidimų metu įgyja ir daugiau tyrinėjimo laisvės.
• Tam tikrų užduočių atlikimas, tikslo siekimas. Šliaužimas padeda pagerinti kūdikio problemų sprendimo įgūdžius, pavyzdžiui, išmokęs judėti, vaikelis gali lengvai nušliaužti iki norimo žaislo ar daikto.
• Pirštų ir rankų lavinimas. Šliauždamas kūdikis įprastai ištiesia pirštus ir aktyviai traukiasi rankomis, taip stiprindamas savo plaštakas, o tai turi didelę įtaką smulkiosios motorikos įgūdžiams ateityje. Taip pat šliaužimas lavina rankų jėgą, didina pečių stabilumą: šių dalykų vėlgi prireiks įvairiems smulkiosios motorikos įgūdžiams.
• Smegenų veiklos aktyvumas. Kūdikiui šliaužiant, abi kūno pusės turi dirbti kartu bei šiuos judesius koordinuoti, tad kartu lavėja ir smegenys.

Kodėl kūdikiui svarbu išmokti šliaužti?

Kai kurie kūdikiai praleidžia šliaužimo etapą ir niekada nešliaužę galiausiai pradeda ropoti, stojasi ir eina.

Vis tik, specialistų teigimu, kūdikiams svarbu „praeiti“ visus raidos etapus, nes kiekvienas iš jų, ne tik įdarbina skirtingas raumenų grupes, suteikia skirtingų pojūčių patirtį, bet ir skirtingai lavina smegenis, kurių veiklai įvairi patirtis turi didžiulę įtaką, o vienas įgūdis padeda pamatą kito įsitvirtinimui.

Kuo skiriasi šliaužimas ir ropojimas?

Kūdikiai šliaužia liesdami žemę pilvu: prisitraukia rankomis, spiriasi kojomis, tačiau visas kūnas nėra pakilęs nuo žemės.

Ropojimas – jau sudėtingesnis veiksmas, kai kūdikiai pakelia pilvą nuo grindų ir juda ant tiesių rankų bei kelių.

Kaip treniruoti ir paskatinti kūdikį šliaužti?

Padėtys, veiksmai bei aplinka kurią sukuriate savo kūdikiui yra be abejonės svarbūs faktoriai, kad šliaužimo sulauktumėte, tad pateikiame kelis patarimus, ką daryti, kad taip ir atsitiktų:

• Kūdikio guldymas ant pilvuko. Labai svarbu kūdikį nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų guldyti ant pilvo. Tai padės treniruoti ir vėliau šliaužimui reikalingus raumenis. Gulėdamas ant pilvo, kūdikis apžiūrinės daiktus, stengsis juos pasiekti ir pažaisti su jais. Tai sustiprins nugaros, rankų, pečių juostos ir kaklo raumenis.
• Kūdikio sukimasis aplink save jam gulint ant pilvo. Sukimasis aplink savo ašį stiprina raumenis, ypač liemens šoninius, gerina galūnių koordinaciją. Puikus treniravimo būdas – kūdikio šone padėti jo mėgstamą žaislą.
• Kūdikio guldymas ant šono. Labai svarbu paguldyti kūdikį ne tik ant pilvelio, bet ir ant kiekvieno šono, tokioje padėtyje puikiai lavėja kūdikio šoniniai liemens raumenys, kurie vėliau labai svarbūs ir šliaužimo metu.
• Nelaikykite kūdikio visą dieną lovytėje arba manieže, sūpynėse, gultukuose ir pan. Ant grindų patieskite kilimėlį ir leiskite kūdikiui kuo daugiau laiko būti ant kieto paviršiaus.
• Šliaužti besiruošiančiam kūdikiui sukurkite saugią aplinką. Tame grindų plote, kur kūdikis šliauš, neturėtų būti jokių pavojingų, smulkių daiktų, elektros lizdų, gyvūnų maisto, augalų vazonų ir kt.
• Įsitikinkite, kad kūdikiui patogu prisitraukti rankomis, atsispirti kojomis. Susisukęs, po kūdikiu slenkantis kilimėlis, smunkančios kojinės ar kliūnantys rūbeliai gali trukdyti sėkmingam šliaužimui ir erzinti kūdikį.
• Paskatinkite kūdikį domėtis, neduokite jam iškart visų žaislų – leiskite kūdikiui tyrinėti didelėje erdvėje su kiek toliau padėtu vienu motyvuojančiu žaislu.

Jei vis dėlto kūdikis pats neatrado šliaužimo, o jau turėtų rodyti šį įgūdį, paskatinti šliaužti galite taip:

• Pirmiausia parodykite mažyliui, kaip teisingai judėti – gulint ant pilvo lenkite vieną koją ir jos nykštį remkite į grindis, kad mažylis atsispirtų, kojas keiskite.
• Gulint ant pilvo skatinkite siekti kuo aukščiau esančių žaislų viena ranka, taip gerės svorio perešimas ant vienos rankos, kas būtina šliaužimo metu.
• Ridenkite prieš mažylį kamuoliuką – kūdikis jį stumdys ir vysis.
• Pasidžiaukite ir pagirkite kūdikį už jo pasiekimus (pavyzdžiui, kai nušliauš didesnį atstumą).

Ką daryti, jei kūdikis nebando šliaužti?

Jei kūdikiui suėjo 8 mėnesiai, o artėjant link 9 mėnesių jis dar nebando šliaužti, kreipkitės į specialistus – į pediatrą bei kineziterapeutą.

Specialistai išsamiai ištirs ir patikrins kodėl taip yra ir skirs tikslinius pratimus, kurių pagalba mažyliai sėkmingai atranda šį įgūdį.