Lietuviškos šv. Velykų tradicijos ir papročiai

Velykų tradicijos JurateBuiviene | Shutterstock.com

Daugelis šeimų laukia ir džiaugiasi viena gražiausių pavasario švenčių – šv. Velykomis, kurios neatsiejamos nuo ryškiaspalvių verbų, kiaušinių marginimo, pražydintų medžių šakelių.

Velykų šventė išlaikiusi nemažai senųjų tradicijų, tačiau jų prasmės dažnas nežino ir nebeprisimena, o būtent tradicijų prasmė, simbolika suteikia šventei ypatingos nuotaikos.

Velykų ištakos siekia pagonybės laikus

Kintanti Velykų data. Tikriausiai net ir patys mažiausi pastebi, kad Velykos – kilnojama šventė, kurios data kasmet kinta, anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22, vėliausiai – balandžio 25 dieną. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.

Pagoniškos Velykų šaknys. Velykos, kaip ir daugelis mūsų švenčiamų švenčių, turi pagoniškas šaknis, tačiau atėjus krikščionybei ši šventė buvo šiek tiek pakeista. Velykos buvo ir tebėra siejamos su gamtos atgimimu, atsibudimu po ilgos ir sunkios žiemos, krikščionybei atėjus šią šventę imta sieti dar ir su Kristaus prisikėlimu.

Per Velykas pabunda vėlės. Senovėje buvo tikėta, kad atėjus pavasariui nubunda ne tik gamta, bet ir anapusinis pasaulis, prisikelia vėlės (iš čia ir kilęs šventės pavadinimas). Vėlės klajoja iki pirmojo perkūno, kuris tarsi priverčia jas grįžti atgal ir vėl pasinerti į ramybę. Senoliai, bijodami vėlių ir norėdami joms įtikti, per Velykas lankydavo mirusiųjų kapus, ant jų padėdavo margintų kiaušinių.

Kiaušinis – neatsiejamas Velykų simbolis

Kiaušinio lukštais dažyti margučiai Olga Pink | Shutterstock

Margučių simbolika. Pagonybėje kiaušinis turi ypatingą, sakralinę reikšmę – tai kosmoso, gyvybės, vaisingumo simbolis. Per Velykas kiaušiniai buvo marginami siekiant sustiprinti jų magiškąsias galias. Ant kiaušinių lukštų buvo išskutami ar vašku išpiešiami simboliniai raštai – saulutės turėjo užtikrinti pakankamai saulės šviesos ir šilumos augmenijai, žvaigždės – šiltas ir šviesias naktis, žalčiukai padėjo gyvybei greičiau pabusti ir paspartino pavasario atėjimą, kiaušiniai buvo marginami įvairiais augalų, gėlių motyvais, simbolizavusiais žaliuojantį pavasarį ir gausų būsimąjį derlių.

Kiaušinių marginimas augalais. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais – žibuoklių žiedai suteikė švelniai melsvą spalvą, ąžuolo žievė – juodą, svogūnų lukštai – tamsiai rudą ir t.t. Spalvos, kaip ir raštai, turėjo prasmę. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, raudona – gyvybę, juoda – derlingą žemę, žalia – bundančią augaliją, geltona – derlių, subrendusius javus.

Stebuklingi margučiai. Pagonys tikėjo, kad kiaušiniai turi magiškų galių – kiaušinių duodavo valgyti sergantiems, ką tik pagimdžiusioms moterims buvo kepama puri, saldi kiaušinienė moliniame indelyje (beje, ši kiaušinienė – tradicinė palankynų, gimdyvės ir naujagimio lankymo, dovana), kiaušinius glausdavo prie skaudamų vietų, sunkiai gyjančių žaizdų, žalius kiaušinius gerdavo pastoti norinčios moterys. Buvo manoma, kad margintų Velykų kiaušinių stebuklingos savybės dar didesnės. Velykoms pasibaigus vyrai keletą margučių užkasdavo laukuose, manydami, kad tai padidins derlių, o moterys porą dažytų kiaušinių pasidėdavo namuose, šitaip trobą apsaugodamos nuo dievo Perkūno rūstybės.

Margučiai žadino gyvates. Kiaušinių žaidimai mūsų protėviams buvo ne tik linksma pramoga, bet ir dar vienas magiškas ritualas. Senovėje buvo tikima, kad kiaušinyje slypi gemalu pasivertusios gyvatės, o kiaušinį žaidimo metu pramušus jos išlįsdavo ir šliauždamos pažeme budino augaliukus, tarsi kvietė juos greičiau dygti ir žaliuoti. Kiaušinių ridenimo žaidimai taip pat buvo skirti prikelti ir sukviesti gyvates.

Velykų šventimas

Vilniaus krašto verbos NK Studio | Shutterstock

Verbų sekmadienis ir Didžioji savaitė. Pati Velykų šventė prasideda savaitę iki Velykų Verbų sekmadieniu, kurio metu šventinamos verbos: gluosnių rykštelės, kadagių šakelės, Vilniaus krašte – garsiosios Vilniaus krašto verbos, supintos iš įvairiausių džiovintų augalų. Po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė, kurios metu laikytasi rimties, stengtasi nesibarti. Didįjį Ketvirtadienį, dar vadinamą Čystuoju (švariuoju) ketvirtadieniu, visa šeima susitvarkydavo namus, ūkį. Didysis Penktadienis - rimties ir susikaupimo, atgailos diena. Margučius dažydavo Velykų išvakarėse – Didįjį Šeštadienį, tuomet eidavo į Bažnyčią atsinešti šventinto vandens ir velykinės ugnies, ant kurios gamindavo ir Velykų valgius.

Pirmoji Velykų diena Velykų dienos rytą šeima kėlėsi anksti (tikėta, kad jei per Velykas ilgai miegosi, galvą skaudės) ir prausėsi šaltu, lediniu vandeniu, nuplaudami ligas ir norėdami ilgai gyventi. Pirmoji Velykų diena skirta vaišėms ir būdavo kiek ramesnė, švenčiama tik šeimos rate – sakoma, kad, jeigu koks nesusipratėlis į svečius ateidavo, tai jo prie stalo sodinti negalima, jam reikia duoti kailinius blusinėti.

Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. Buvo einama į svečius, žaidžiami įvairiausi velykiniai žaidimai, šeimos linksminosi ir dainavo. Visi drauge ridendavo kiaušinius per lovelį, eidavo bukynių (dauždami tikrino kiaušinių stiprumą).

Trečioji Velykų diena. Senovėje Velykos buvo švenčiamos tris dienas. Trečiąją Velykų dieną, kuri vadinama Ledų diena, reikėjo tinginiauti. Tikėta, kad, jeigu draudimo nepaisysi ir dirbsi, vasarą „ledai javus nukuls“, t.y. kruša sunaikins bebaigiantį bręsti derlių.

Atvelykis. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis arba vaikų Velykomis, nes šią dieną karaliauja vaikai: dažo kiaušinius, žaidžia žaidimus. Taip pat yra tradicija būtent šią dieną aplankyti vaiko krikštatėvius (kitur krikštatėviai lanko vaikus).

Velykų stalas

Kiaušinio lukštais dažyti margučiai Dar1930 | Shutterstock

Velykų stalo valgiai. Pirmąją Velykų dieną šeima susėsdavo prie stalo, kurio pagrindinis akcentas būdavo margučiai. Stalą puošė iš sviesto sulipdytas arba molinis avinėlis ir daigintos avižos ar miežiai. Be jų ant stalo būtinai būdavo mėsiškų patiekalų: šaltienos, keptos kiaulienos ar avienos, dešrų, kraujiniai vėdarai. Kai kuriuose regionuose buvo troškinami kopūstai ar verdama soti raugintų kopūstų sriuba. Ant stalo taip pat būdavo gardumynų: išsuktos varškės, saldaus sūrio, pyragų, pyragaičių, turtingesniuose namuose – Velykų boba, gal net pagardinta iš svečių šalių atvežtais džiovintais vaisiais. Vaikams buvo patiekiama saldžios obuolienės balintos grietinėle.

Pirmasis Velykų margutis. Pirmą pavasarį rastą kiaušinį buvo priimta dažyti raudonai. Velykinių pusryčių metu vieną šventintą margutį padalindavo į tiek dalių, kiek yra šeimos narių – pirmąją dalį suvalgydavo namų šeimininkas, o vėliau likusieji, pradedant vyriausiuoju ir baigiant jauniausiuoju, o paskutinis margučio gabalėlis atitekdavo šeimininkei. Šis paprotys į namus turėjo atnešti skalsą ir turtą. Suvalgyto margučio lukštų neišmesdavo, juos sudegindavo krosnyje – tikėta, kad tuomet naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis. Kitų margučių lukštus berdavo į pasėlių sėklas.

Velykų linksmybės ir mažiems, ir dideliems

Kiaušinio lukštais dažyti margučiai Vasilyev Alexandr | Shutterstock

Velykų eglutė. Margučiais taip pat buvo puošiama Velykų eglutė – prie tiesios šakos senoliai pririšdavo eglės šakelių ir sukurdavo eglės formos papuošimą. Šiame medelyje pritaisydavo iš šieno supintus lizdelius, į kuriuos buvo galima įkišti kiaušinius, dekoruodavo sprogusių žilvičių šakelėmis (kačiukais). Velykų eglutėje dažniausiai buvo galima rasti 9 arba 12 kiaušinių – tikėta, kad šie skaičiai neša laimę.

Velykų bobutė arba Velykė. Vaikams buvo pasakojama apie Velykų bobutę, kuri gyvena pamiškėje, primargina daug margučių ir cukriniu arba vaškiniu, kiškiais pakinkytu vežimaičiu juos išvežioja vaikams. Įprastai vaikams buvo paliekama po du margintus kiaušinius – juos mažyliai rasdavo Velykų rytą ant palangės.

Velykų žaidimai. Per Velykų šventes priimta žaisti įvairiausius velykinius žaidimus, daugumos jų įrankis - margučiai. Populiariausi Velykų žaidimai būdavo bukynės (arba muščius) ir margučių ridenimas.

Vaikučių kiaušiniavimas. Maži vaikai antrą Velykų dieną eidavo kiaušiniauti – lankėsi pas kaimynus, jiems dainavo ir deklamavo eilėraštukus, o baigę įsikišdavo burnon pirštuką šitaip prašydami kiaušinio, kartais įsikišdavo ir du pirštukus – trobos savininkas turėjo suprasti, kad mažylis nori gauti du margučius, o štai daugiau nei du pirštelius burnon susikišę vaikai dažniausiai kiaušinių visai negaudavo ir buvo išvaromi lauk už godumą.

Velykų sūpynės. Velykų antrą dieną buvo supamasi. Sūpuoklės – lopšio simbolis, kuriuo išsupama atgimusi gamta. Tikėta, kad tų, kurie aukščiau įsisupa, javai bus aukštesni, linai – ilgesnį pluoštą užaugins. Nepaprastai gražios ir įdomios yra sūpuoklinės dainos: jos su erdvės, pavasario laisvės pajauta.

Dėdinėjimas. Poros dar neturintys vaikinai eidavo dėdinėti į jaunų mergelių namus. Merginos privalėjo pavaišinti gražiais margučiais, o, jeigu jų neturėjo, tai buvo juokais nutempiamos į vištidę ir pasodinamos perėti. Tai buvo proga susipažinti, pasižvalgyti būsimosios žmonos, tad, jeigu vaikinas patiko, mergina kartais ir pameluodavo neturinti margučių, norėdama akimirką pabūti tik tarp jaunuolių, be griežtų tėvų akių.

Lalavimas. Vaikinai ir jauni vyrai per Velykas taip pat eidavo į laukus, barškino įvairius barškučius, dainavo dainas, kuriose vyravo priedainio žodžiai „ai lalu lalu“, „ei lalo“, būtent todėl buvo sakoma, kad „išėjo lalauti“. Šiomis dainomis buvo laiminami laukai, galvijai, dainos buvo skirtos vaisingumo, gimimo, gyvenimo ir meilės deivei Lelai. Lalautojų būreliai užsukdavo ir sodybas, kur gaudavo įvairių vaišių – atlygį už jų darbą kviečiant pavasarį ir prašant palaiminimo. Netekėjusioms merginoms vyrukai dainavo „lalinkas“ – daineles, linkinčias greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti daug vaikučių. Panelės už „lalinkas“ svečius apdovanodavo riešutais.




Skelbimai

8,00 €
39 | 25,3 cm | 5½ - 6
20,00 €
43 | 27,6 cm | 8½ - 9
12,00 €
86 | 15-24 mėn.