Mikrochimerizmas – po gimdymo mamos organizme išlikusios vaisiaus ląstelės

Mama gimdoje augančiam vaisiui perduoda ne tik maisto medžiagas, bet ir DNR, ląsteles, antikūnus ir kt. Tačiau ne visi žino, kad šiuo atveju vyksta savotiški mainai: dalis vaikelio DNR išliks ir mamos organizme net ir po gimdymo.

Vaisiui dar esant gimdoje, ląstelės su DNR per placentą patenka į motinos organizmą ir įsitvirtina audiniuose. Būtent dėl to mamos „nešiojasi“ ne tik savo, bet ir savo vaikų genetinę medžiagą. Mokslininkai šį reiškinį vadina mikrochimerizmu.

Ir atvirkščiai: mamos ląstelės patenka į vaisiaus organizmą ir jame gali išlikti ilgą laiką.

Mikrochimerizmas turi tam tikrų pasekmių mamos organizmui ir sveikatai. Kaip ir kodėl tai vyksta?

Kas yra mikrochimerizmas?

Vaisiaus mikrochimerizmas yra biologinis reiškinys, kai nedidelis kiekis vaisiaus ląstelių prasiskverbia pro placentos barjerą ir patenka į motinos kraują – lieka jos organizme. Šios ląstelės motinos kraujyje ir audiniuose gali cirkuliuoti ištisus metus ar net dešimtmečius po gimdymo.

Pats terminas „mikrochimerizmas“ kilęs iš žodžių „mikro“, kuris reiškia, kad ląstelių kiekis yra labai mažas, ir „chimera“ – graikų mitologinės būtybės, turinčios liūto, ožkos ir gyvatės bruožų. Taigi, mikrochimerizmas reiškia, kad organizme yra genetiškai skirtingų ląstelių.

Tačiau įdomu tai, kad ši ląstelių „migracija“ vyksta ne viena kryptimi, t. y. kaip motinos ląstelės patenka vaisiui, taip ir vaisiaus ląstelės patenka per placentą ir yra pernešamos į motinos audinius ir organus. Kai skirtingų kūdikių ląstelės tampa nuolatine motinos dalimi, ji tampa savotiška „chimera“.

Vaisiaus ląstelės į mamos organizmą gali migruoti jau nuo pat pirmojo nėštumo trimestro. Net jei ir įvyko savaiminis persileidimas, embriono ar vaisiaus ląstelės vis tiek ir toliau pasilieka mamos kūne. Kiekvienas kūdikis mamai palieka ilgalaikį biologinį įspaudą.

Nors daugelį vaisiaus ląstelių motinos imuninė sistema sunaikina, vis dėlto kai kurioms pavyksta išgyventi ir integruotis į įvairius audinius ir organus – vaisiaus ląstelės tampa motinos dalimi.

Įdomu tai, kad ląstelių perkėlimas neapsiriboja tik mainais tarp motinos ir vaisiaus dabartinio nėštumo metu. Procesai yra kur kas sudėtingesni. Remiantis Europos akušerijos ir ginekologijos bei reprodukcinės biologijos žurnalo ataskaita, motinos organizmas gali ne tik kaupti kiekvieno nėštumo ląsteles, bet ir jas perkelti vaisiui būsimųjų nėštumų metu. Tokiu būdu formuojasi dar sudėtingesnis ląstelių tinklas. Tai paaiškėjo mažos mergaitės kepenyse aptikus vyriškų hepatocitų, nors jai niekada nebuvo perpiltas kraujas.

Šiek tiek faktų apie mikrochimerizmą:

• Apie ląstelių perdavimo iš vieno organizmo į kitą koncepciją žinome jau daugiau nei šimtą metų. Motinos ląstelės vaisiui perduodamos per placentą. Identiški dvyniai dalijasi viena placenta ir taip pat kartais per ją apsikeičia mikrochimerinėmis ląstelėmis.
• 1979 m. Stanfordo universiteto (JAV) tyrėjai pirmą kartą motinos kraujyje aptiko vaisiaus ląstelių su Y lytinėmis chromosomomis. Kadangi moterys turi tik X chromosomas, nustatyta, kad Y chromosomos nėštumo metu mamai buvo perkeltos iš sūnaus organizmo. Šis atradimas – atskaitos taškas, žymintis tolesnių vaisiaus mikrochimerizmo tyrimų pradžią.
• 1996 m. Tuftso universiteto (JAV) tyrėja Diana Bianchi vyriškų vaisiaus ląstelių motinos kraujyje aptiko pradėjus 27 metams po gimdymo.

Kokį vaidmenį vaisiaus ląstelės atlieka motinos organizme?

Pro placentos barjerą prasiskverbusios ir į motinos kraujotaką patekusios vaisiaus ląstelės čia toliau cirkuliuoja – įsitvirtina audiniuose bei organuose, pavyzdžiui, širdyje, smegenyse, kaulų čiulpuose, skydliaukėje ir odoje.

Kelios hipotezės, susijusios su vaisiaus mikrochimerizmu motinos organizme:

• Vaisiaus mikrochimerinės ląstelės, tikėtina, gali prisidėti skatinant pieno gamybą ir gerinant jo kokybę. Tai svarbu vaikelio sveikatai.
• Vaisiaus ir motinos mikrochimerizmas skydliaukėje gali skatinti medžiagų apykaitą (padidina mamos kūno temperatūrą) ir skatinti šilumos perdavimą kūdikiui.
• Vaisiaus ląstelės veikia nervines grandines, taip stiprindamos saugaus prisirišimo ir ryšio kūrimo mechanizmus. Tikėtina, kad tai lemia intensyvesnę hormonų oksitocino ir prolaktino gamybą.
• Vaisiaus ląstelės gali būti svarbios jo išlikimui. Motinos organizmas turi slopinti imuninę funkciją – tai leidžia sėkmingai funkcionuoti placentai ir apskritai nėštumui. Paprasčiau tariant, vaisiaus ląstelės gali padėti mamos organizmui labiau toleruoti nėštumą.
• Vaisiaus ląstelės atlieka aktyvų vaidmenį – padeda motinos organizmui „prisiminti“ ankstesnius nėštumus, kad jos imuninė sistema atpažintų „svetimų“, t. y. tėčio savybių ir bruožų turintį vaisių.

Taigi, jei atsižvelgsime į evoliuciją, mikrochimerizmas galėtų būti tam tikras mechanizmas, padidinantis galimybes vaisiui išgyventi.

Kokią įtaką mikrochimerizmas daro mamos sveikatai?

Vaisiaus mikrochimerizmas atlieka svarbų vaidmenį užtikrindamas laktaciją, skydliaukės funkciją, taip pat vykstant motinos organų regeneracijai ir struktūriniams pokyčiams nėštumo metu.

Tiesa, vaisiaus ląstelės gali būti siejamos ne tik su teigiamu, bet ir su neigiamu poveikiu mamos sveikatai.

Mikrochimerizmo ir Alzheimerio ligos sąsajos

Mokslininkai mirusių moterų smegenyse aptiko Y chromosomą turinčių ląstelių. Šios ląstelės buvo rastos keliose smegenų srityse. Buvo daroma prielaida, kad Alzheimerio liga sirgusioms moterims dažniau buvo būdingas daugiavaisis nėštumas. Dėl šios priežasties mokslininkai įtarė, kad šia liga sergančių moterų smegenyse bus daugiau vaisiaus ląstelių. Tiesa, rezultatai buvo prieštaringi, šis teiginys nepatvirtintas.

Numanomos mikrochimerizmo ir vėžio sąsajos

Vaisiaus ląstelių buvo aptikta gyjančiuose, sugijusiuose, nepakitusiuose ir navikų paveiktuose audiniuose. Tai leido iškelti hipotezę, kad vaisiaus mikrochimerizmas nuo kai kurių vėžio formų gali apsaugoti, o tam tikras vėžio formas ar autoimunines ligas kaip tik gali išprovokuoti.

Numanomos mikrochimerizmo ir reumatoidinio artrito sąsajos

Viename tyrime nustatyta, kad nėščios moterys įgyja laikiną apsaugą nuo reumatoidinio artrito. Pastebima, kad artrito sukeliami skausmai po nėštumo sumažėja ir vėliau vėl atsinaujina. Manoma, kad skausmai gali sugrįžti po maždaug 15 metų.

Numanomos mikrochimerizmo ir motinos audinių regeneracijos sąsajos

Vaisiaus ląstelės gali padėti atkurti audinius. Vaisiaus ląstelės gali būti pluripotentinės – visai kaip ir žmogaus embriono kamieninės ląstelės. Tai reiškia, kad jos gali padėti auginti įvairių rūšių audinius, taip pat juos atkurti. Motinos audinyje įsitvirtinusios vaisiaus ląstelės cheminės sąveikos su kaimyninėmis ląstelėmis metu įauga į tą patį audinį.

Iki šiol atliekama nemažai tyrimų, kuriuose siekiama ištirti, kaip mikrochimerinės vaisiaus ląstelės veikia mamos audinius po cezario pjūvio operacijos ir kokį vaidmenį vaidina audinių atkūrimo procesuose po gimdymo (ir ne tik po jo).

 

Mikrochimerizmas mums tik dar kartą primena, kad mama ir vaikas lieka biologiškai susiję visą gyvenimą.