Skarlatina: simptomai, ligos eiga ir gydymas

Vagner Nataly83 | Shutterstock.com

Skarlatina – tai ūminė infekcinė liga, kurios pagrindiniai simptomai – odos bėrimas smulkiais taškeliais, gerklės skausmas ir karščiavimas.

Dažniausiai šia liga serga 5–10 m. vaikai. Taigi, skarlatina labiausiai paplitusi ikimokyklinio ugdymo įstaigose, pradinėse mokyklose ir pan. Tačiau fiksuojama ir paauglių bei suaugusiųjų susirgimo atvejų.

Statistikos duomenimis, sergamumas šia liga Lietuvoje kasmet auga. Skarlatina kasmet suserga apie 2 tūkst. ir daugiau pacientų.

Skarlatinos simptomai

Pirmas ligos simptomas – gerklės skausmas, po to staiga šokteli temperatūra, galiausiai pasirodo bėrimas ir kiti simptomai.

• Pasireiškia ūmus karščiavimas (ligos pradžioje temperatūra gali šoktelti iki 39–40 °C), šaltkrėtis;
• Gerklės skausmas, sunku ryti;
• Pasireiškia būdingas bėrimas. Dėmelės – smulkios, susiliejančios, jų nematyti tik ant delnų ir padų, išryškėja vadinamasis „skarlatinos trikampis“ (jį matote pagrindinėje straipsnio nuotraukoje viršuje): nosies ir smakro oda išbąla, šioje srityje nėra bėrimų. Bėrimai gali laikytis net iki 10 dienų, nors kartais išnyksta ir kur kas greičiau.
• Pažeidžiama burnos gleivinė, liežuvį nusėja raudoni taškeliai, todėl jis tampa panašus į braškę (vadinamasis „braškinis liežuvis“);
• Paraudusios tonzilės, apnašos ant jų bei gelsvai baltos apnašos ant liežuvio (būtent dėl šių simptomų skarlatina gali būti painiojama su angina);
• Padidėję kaklo limfmazgiai;
• Pilvo skausmas, vėmimas;
• Galvos skausmas;
• Labai sausa, karšta oda, kuri galiausiai pradeda šerpetoti, ir kt.

Lukassek | Shutterstock.com
Braškinis liežuvis - vienas iš skarlatinos simptomų.

Kaip užsikrečiama skarlatina?

Skarlatinos sukėlėjas – A grupės beta hemolizinis streptokokas. Infekcija plinta oro lašiniu perdavimo būdu, t. y. ligoniui kalbant, čiaudint ar kosint. Užsikrečiama ne tik tiesiogiai, bet ir ligos sukėlėjams nusėdus ant paviršių, daiktų. Užsikrėsti galima ir naudojant ligonio indus, asmens higienos priemones ir kt.

Tiesa, kai kurie žmonės gali būti skarlatinos sukėlėjo nešiotojai, bet patys liga nesusirgti.

Skarlatinos inkubacinis laikotarpis – 1–7 d., dažniausiai nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų pasireiškimo praeina 3–4 d.

Bėrimai išnyksta maždaug per savaitę, tačiau netipiniais atvejais gali tęstis net iki 10 dienų.

Skarlatinos gydymas

Skarlatina gydoma antibiotikais (penicilinu, o jei vaikas jam alergiškas, skiriama eritromicino, klindamicino arba cefalosporinų grupių antibiotikų). Įprastas antibiotikų kursas – 10 dienų. Praėjus kelioms dienoms nuo gydymo antibiotikais pradžios vaikas jau tampa nebepavojingas kitiems: tikimybė užkrėsti – minimali. Tad vien dėl šios priežasties ir dėl mažesnės komplikacijų rizikos ligos pradžioje verta kuo greičiau vykti į gydymo įstaigą.

Skarlatina gydoma panašiai, kaip ir peršalimo ligos: reikia mušti aukštesnę nei 38,5 °C temperatūrą, bent kelias dienas rekomenduojamas lovos režimas, vaikui reikėtų duoti gerti daug skysčių, gerklės gleivinės nedirginančio maisto (geriausia – šilto, skysto).

Kartais gydymo namuose neužtenka, tad ligonis gali būti gydomas ligoninėje.

Galimos komplikacijos – pūlingas ausies, limfmazgių uždegimas, sinusitas, galvos smegenų dangalo uždegimas (meningitas). Negydoma arba uždelsta gydyti liga yra pavojinga, nes gali pažeisti širdį, plaučius, inkstus, kaulus, ausis ir kitus organus.

Nuo skarlatinos skiepų nėra, ir nors persirgus šia liga įgyjamas trumpalaikis imunitetas, tačiau jis neapsaugo nuo pakartotinio susirgimo (žinoma, praėjus kuriam laikui). Taigi, jau sirgusiam vaikui yra tikimybė susirgti antrą kartą, nors daugeliui susiformuoja imunitetas.

Mėnesį po ligos patartina riboti vaiko fizinį krūvį (pavyzdžiui, jei vaikas – mokyklinio amžiaus, mėnesį jam reikėtų nedalyvauti kūno kultūros pamokose).

Skarlatinos profilaktika

• Įtarus skarlatiną labai svarbu nedelsiant informuoti tuos su kuriais vaikas turėjo kontaktą, t.y. darželio, mokyklos bendruomenę ir pan.
• Jeigu vaikas turėjo kontaktą su sergančiuoju, tėvams apie savaitę reikėtų savo atžalą stebėti;
• Svarbu išmokyti vaiką taisyklingai plautis rankas;
• Siekiant apsaugoti kitus šeimos natrius, kuo įmanoma dažniau reikėtų vėdinti patalpas, ypač kambarį, kuriame gydomas ligonis;
• Kasdien drėgnuoju būdu valyti grindis ir visus paviršius.